Archyvas

Alytaus krašto mokslininkai

2008 m. Alytaus mokslininkų draugija „Vizija“ išleido leidinį „Alytaus krašto mokslininkai“. Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje knygoje patalpinta Alytaus krašto įvairių sričių mokslininkų biografijos ir nuveikti darbai. Žemiau pateikiamas visas leidinio turinys (skenuota knyga).
Leidinio bibliografinis aprašas:
Jakutis, J., Peckus, A., Sventickas, K., Tunaitis, P., Vilkelienė, A. Alytaus krašto mokslininkai. Alytus: Alytaus naujienos, 2008. ISBN 978-9986-610-14. 104 p.
Alytaus krašto mokslininkai

Veceslavas

Viačeslavas Aleksejenko gimė 1949 m. birželio 26 d. Baranovičiuose, Baltarusijoje. 1968 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą (KPI). 1987 m. jam suteiktas technikos mokslo kandidato, o 1994 m. – technikos mokslo daktaro laipsnis. Profesinė patirtis: 1973–1976 m. Kauno radijo gamykloje „Banga” ėjo inžinieriaus konstruktoriaus pareigas (nestandartiniai įrengimai). Nuo 1976 m. iki 1987 m. dirbo vedančiuoju konstruktoriumi (tikslioji mechanika, lazerinė technika) KPI moksliniame tiriamajame centre „Vibrotechnika”. 1987–1991 m. V. Aleksejenko buvo KPI (1990-aisiais tapo Kauno technologijos universitetu) Technologinio įrengimo katedros, laboratorijos vedančiuoju moksliniu bendradarbiu (tikslioji mechanika, nestandartiniai technologiniai įrengimai). 1989–1995 m. Kauno GTV, mokslinių paslaugų įmonės, technikos direktorius (tikslioji mechanika, nestandartiniai technologiniai įrengimai). 1995–2002 m. V. Aleksejenko įmonės vadovas (tikslioji mechanika, nestandartiniai įrengimai). 2002–2008 m. AB „Astra” vyr. konstruktorius, skyriaus viršininkas (nestandartiniai įrengimai, maisto technologijos įrengimai). Specifinė patirtis: naudotų padangų perdirbimas, kineskopų pramonės nestandartiniai įrengimai. Parengė 14 mokslinių publikacijų, yra 18 išradimų autorius, pardavė 1 licenciją. Vedęs, turi dukrą.

Jurgita dabulytėJurgita Dabulytė-Bagdonavičienė gimė 1976 m. rugpjūčio 14 d. Alytuje.
1994 m. baigė Panemunės vidurinę mokyklą. 1998 m. įgijo taikomosios matematikos bakalauro laipsnį Kauno technologijos universitete (KTU). 2000 m. ten pat jai suteiktas taikomosios matematikos magistro laipsnis. 2005 m. J. Dabulytė-Bagdonavičienė Vilniaus universitete (VU) įgijo fizinių mokslų srities informatikos mokslo daktaro vardą už disertaciją tema „Computer simulation of diffusion and heat processes in nonhomogeneous media”.
Darbo veikla: VU Matematikos ir informatikos fakulteto Kompiuterijos katedros lektorė. KTU Fundamentaliųjų mokslų fakulteto Taikomosios matematikos katedros lektorė, šio fakulteto ERASMUS studijų mainų koordinatorė.
Mokslinė veikla: įvairių fizikinių uždavinių matematinių modelių sudarymas ir sprendimas skirtuminiais metodais; kietakūnio lazerio aktyvaus elemento temperatūros tyrimas; efektyvios daugiaspalvės kietakūnės lempos, sudarytos iš šviesos diodų, temperatūrinio režimo tyrimas; elektrocheminių procesų su cheminėmis reakcijomis analizė ir kt. Ištekėjusi, vyras Tomas (g. 1976), duktė Goda (g. 2006).
Pomėgiai: matematika ir jos dėstymas, knygos, kelionės, muzika, dalyvavimas tarptautinėse ir Lietuvos konferencijose.

tamaraTamara Bairašauskaitė, istorikė humanitarinių mokslų habilituota daktarė, Lietuvos istorijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė.
Gimė 1950 m. gruodžio 1 d. Alytuje. Tėvai: Mensaidas ir Ona Bairaševskiai. Sūnus Tomas Bairašauskas (g. 1982).
Mokėsi Alytaus 3-iojoje vidurinėje mokykloje. 1960 m. šeima grįžo į Vilnių.
1967 m. baigė Vilniaus 13-ąją vidurinę mokyklą. 1967–1972 m. mokėsi Vilniaus universitete, Istorijos fakultete. 1975–1978 m. – TSRS mokslų akademijos TSRS istorijos instituto (dabar Rusijos istorijos institutas, Maskva) aspirantūroje. 1980 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją, 1998 m. Lietuvos istorijos institute ir Vytauto Didþiojo universitete – habilitacinį darbą. Nuo 1979 m. dirba Lietuvos istorijos institute, nuo 2000 m. dėsto Vilniaus universitete, 2003–2005 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, 1999–2003 m. buvo Lietuvos mokslo tarybos narė ekspertė. Vadovauja bakalauro, magistro darbams ir daktaro disertacijoms.
Mokslinės stažuotės: 1997 m. Lenkijos archyvuose ir bibliotekose su Paryžiaus paramos nepriklausomai lenkų literatūrai ir mokslui fondo (Fonds d’Aide aux Lettres Polonaises Independantes) stipendija; 1998 m. Lenkijos archyvuose ir bibliotekose su Varšuvos J. Mianowskio kasos – paramos mokslui fondo (Fundacja Popierania Nauk. Kasa im. J. Mianowskiego) stipendija; 2000 m. Varšuvos universiteto Rytø Europos studijų centre (Studium Europy Wschodniej).
Tarptautinės konferencijos: nuo 1992 m. kasmet skaito pranešimus Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos   tarptautinėse mokslinėse konferencijose. Organizavo tarptautines mokslines konferencijas orientalisto prof. A. Zajàczkowskio 90-osioms gimimo metinėms (1993) bei totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystëje 600-osioms metinėms (1997).
1995 m. kartu su Halina Kobeckaite įsteigė Lietuvos ir Turkijos draugiją.
2002 m. gruodžio 23 d. monografijos „Lietuvos bajorų savivalda XIX a. pirmojoje pusėje” rankraštis nugalėjo konkurse, kurį paskelbė Lietuvos tūkstantmeèio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos.
Pagrindinė mokslinių interesų kryptis – XIX amžiaus socialinė istorija, Lietuvos totorių istorija ir kultūra, Lietuvos bajorų istorija.
Verčia mokslinę literatūrą į lenkų ir rusų kalbą iš lietuvių, iš lietuvių kalbos į rusų.
Svarbiausi darbai: monografijos „Lietuvos totoriai XIX amžiuje” (1996);
„Lietuvos bajorų savivalda XIX a. pirmojoje pusėje” (2003); moksliniai straipsniai skelbti Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Vokietijoje. Iš lenkų į lietuvių kalbą išvertė S. Kričinskio „Lietuvos totorius” (1993); E. Kotlubajaus „Radvilas” (1995); H. Wisnerio „Jonušą Radvilą (1612–1655)” (2000), W. Tatarkiewicziaus veikalą „Šešių sąvokų istorija. Menas. Grožis. Forma. Kūryba. Atkūrimas. Estetinė pajauta” (2007).
Pomėgiai: knygos, teatras, kelionės, gamta.

Vytautas BakūnasVytautas Bakūnas gimė 1929 m. lapkričio 27 d. Likiškėlių kaime, Alytaus rajone,   daugiavaikėje ilgamečio kaimo seniūno ir vėliau pirmojo „Volungės“ kolūkio pirmininko Kazio Bakūno ir Jekaterinos Bakūnienės šeimoje, buvo antras iš šešių užaugusių vaikų.
1936–1940 m. mokėsi Likiškėlių pradinėje mokykloje, vėliau Alytaus berniukų gimnazijoje, 1950–1953 m. – Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute, 1954–1957 m. studijas tęsė Leningrado Piotro Lesgafto valstybinio kūno kultūros instituto aspirantūroje, rašė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją tema „Lietuvos TSR kūno kultūros istorija 1919–1956 m.“, 1961 m. ją apgynė. (1995 m. gegužės 18 d. Lietuvos mokslo taryba nostrifikavo ankstesnį pedagogikos mokslų kandidato laipsnį ir suteikė jam socialinių mokslų daktaro mokslo laipsnį, tokiu pat būdu buvo nostrifikuotas ir turimas docento vardas.)
1957 m. V. Bakūnas vedė Klavdiją Kolesnik (pagal pasą Kolesnikova),
1959 m. jiems gimė sūnus Leonidas.
Beveik pusantrų metų pradirbęs mokslinį-pedagoginį darbą Leningrado Piotro Lesgafto valstybiniame kūno kultūros institute, 1958 m. pabaigoje kartu su žmona išvyko į Uzbekijos TSR valstybinį kūno kultūros institutą ir iki 1967 m. dirbo Kūno kultūros istorijos ir teorijos katedros vedėju. 1967 m. su šeima grįžo į Lietuvą ir iki 1990 m. Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute Kūno kultūros istorijos katedroje dirbo docentu.
Darbo Lietuvoje periodu jis buvo bene vienintelis šalies kūno kultūros istorijos propaguotojas to meto sąjunginėse mokslo konferencijose ir mokslo leidiniuose.
1975 m. buvo išvykęs į Siriją, dešimt dienų įvairiuose miestuose paskaitų ir seminarų cikluose dalijosi su vietiniais specialistais pasauliniais laimėjimais kūno kultūros istorijos ir teorijos srityje.
Vėlesniais metais savo iniciatyva įkūrė Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto istorijos muziejų ir visuomeniniais pagrindais jam ilgai vadovavo.
1988–1989 m. kaip vienas iš iniciatorių (drauge su kurso bendramoksliu, tuometiniu Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto rektoriumi profesoriumi Jonu Aniču) ir kaip vadovaujantysis respublikos specialistas buvo paskirtas į Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijos sudarytą komisiją parengti ir išleisti pasaulinę kūno kultūros istoriją lietuvių kalba. 1990 m. priverstinai išėjus į pensiją, įpusėtas ir svarbiausiu kūrybiniu darbu laikytas projektas liko neįgyvendintas. 1999 m. kovo 27 d. mirė po staigios ligos, palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.

Virgilijus BeišaVirgilijus Beiša gimė 1951 m., baigė Alytaus 2-ąją (dabar – Adolfo Ramanausko-Vanago) vidurinę mokyklą (1969), studijavo mediciną Vilniaus universiteto Medicinos fakultete (1969–1975). Iki 1982 m. dirbo chirurgu Ukmergės ligoninėje, vėliau – Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninėje. Nuo 1984 m. dirba Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų II pilvo chirurgijos skyriuje. Nuo 1993 m. iki šiol jam vadovauja.
1989 m. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją tema ,,Kasos cistų diagnostika ir chirurginis gydymas”. Jam suteiktas docento pedagoginis vardas. Dėsto chirurgiją Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentams. 4 kartus stažavosi Prancūzijoje, 2 kartus – Italijoje, publikavo 57 darbus, parašė knygą ,,Skydliaukės chirurgija”, skaitė 5 pranešimus tarptautinėse konferencijose. Kalba rusų, prancūzų, lenkų, anglų kalbomis.
Žmona Rimanta – gydytoja neonatologė. Dukra Ilona studijavo anglų kalbą Vilniaus pedagoginiame universitete, ištekėjusi, augina du sūnus. Sūnus Augustas studijuoja mediciną Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.
Pomėgiai: turizmas, medžioklė.

Vida Marija ČigriejienėSeimo narė, profesorė, habilituota daktarė Vida Marija Čigriejienė gimė Alytuje, pedagogų šeimoje. 1941 m. kartu su sesute ir mama patyrė Sibiro tremtį. Barnaule baigė pradžios mokyklą. Grįžusi į Lietuvą baigė Utenos 2- ąją vidurinę mokyklą. 1955 m. įstojo į Kauno medicinos instituto (KMI, dabar – Kauno medicinos universitetas (KMU) Gydomąjį fakultetą, jį baigė 1961 m. ir įgijo gydytojo specialybę. 1961–1964 m. dirbo Kybartų apylinkės ligoninėje, Vilkaviškio centrinėje ligoninėje gydytoja akušere-ginekologe. 1964–1966 m. studijavo KMI Akušerijos ir ginekologijos katedros klinikinėje ordinatūroje, įgijo akušerio- ginekologo specialybę ir liko čia dirbti gydytoja ordinatore. 1967 m. pradėjo dirbti KMI Akušerijos ir ginekologijos katedroje asistente. Dirbdama Akušerijos skyriuje, domėjosi vaisiaus bei naujagimio organizmo pokyčiais cezario pjūvio operacijos metu ir mokslinių tyrinėjimų rezultatus apibendrino 1972 m. apgintoje mokslų daktaro disertacijoje „Rūgščių – šarmų pusiausvyros, glikogeno ir peroksidazės aktyvumo kitimai vaisių ir naujagimių kraujyje cezario pjūvio operacijos metu”. Nuo 1982 m. jai buvo patikėtos docento, o 1989–1990 m. – vyriausiojo gydytojo pavaduotojo akušerijos ir ginekologijos reikalams pareigos, suteikta aukščiausia gydytojo akušerio-ginekologo kategorija. 1991 m. išrinkta KMU Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadove (1991–2001). Vykdant reorganizaciją, KMU klinikų bazėje jos pastangomis įkuriamas Perinatologijos centras, pakeičiama skyrių struktūra, stiprinama Neonatologijos tarnyba, praktiniame darbe įdiegiama daug naujovių. Aktyviai dalyvauja Kauno krašto akušerių-ginekologų mokslinės draugijos veikloje. Jai vadovaujant klinikoje buvo apginta 12 disertacijų. 1999 m. apgynė habilitacinį darbą, pristatydama monografiją „Priešlaikinis gimdymas”. Tai pirmoji moteris, apgynusi akušerijos-ginekologijos specialybės habilitacinį darbą. Jai pirmai buvo suteiktas pedagoginis profesoriaus vardas. Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbta per 300 publikacijų, yra kelių vadovėlių aukštosioms mokykloms ir 3 monografijų autorė ar bendraautorė: „Ginekologija”, „Akušerija”, „Gimdymo pagalba”, „Kolposkopijos pagrindai”, populiarios knygos motinoms „Jūsų mažylis pakeliui į gyvenimą”, 2006 m. išleisto vadovėlio „Vulvos ligų diagnostika ir gydymas” bendraautorė. Žurnalų „Medicina”, „Lietuvos akušerija ir ginekologija”, „Gydymo menas” redakcinių kolegijų narė. Kėlė kvalifikaciją Švedijos, Prancūzijos universitetinėse klinikose, skaitė pranešimus Rygoje, Taline, Jeruzalėje, Lunde, Maskvoje, Almatoje, Tbilisyje, Barnaule, Rostove, Sankt Peterburge, Kijeve, Kazanėje. Nuo 1999 m. iki 2004 m. vadovavo KMU klinikų onkoginekologijos sektoriui. 2004 m. išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą. Dirba Seimo Sveikatos reikalų komitete ir Peticijų komisijoje. Turėdama didelę patirtį medicinos srityje, teikia pasiūlymus ir pataria, kaip gerinti sveikatos apsaugos sistemos darbą. Turi tris vaikus. Mėgsta keliauti, skaityti, domisi Lietuvos kultūriniu gyvenimu.

Jurgita ČyvienėDr. Jurgita Čyvienė gimė 1977 m. gegužės 12 d. Alytuje. 1995 m. baigė Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinę mokyklą. 1999 m. Kauno technologijos universitete (KTU) įgijo kvalifikacinį fizikos mokslo bakalauro, 2001 m. – kvalifikacinį fizikos mokslo magistro laipsnius. 2006 m. apgynė daktaro (fizinių mokslų srities, fizikos mokslų krypties) disertaciją „Cirkonio ir cirkonio oksido sluoksnių sintezė magnetroniniu ir elektrolankiniu nusodinimo metodais“. 2003 m. apdovanota Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondo Čikagoje prof. Igno Končiaus premija už mokslinę veiklą.
Profesinė veikla: Nuo 2002 m. iki 2006 m. studijavo doktorantūroje KTU Fizikos katedroje. Nuo 2001 m. rugsėjo iki 2002 m. birželio Karlsruho mokslinių tyrimų centro, Vokietijos medžiagotyros instituto mokslinė fizikos bendradarbė.
Nuo 2003 m. rugsėjo iki 2006 m. vasario KTU Fundamentaliųjų mokslų fakulteto Fizikos katedros laborantė. Nuo 2006 m. birželio iki 2007 m. kovo KTU Fundamentaliųjų mokslų fakulteto Fizikos katedros asistentė. Nuo 2007 m. kovo iki 2008 m. kovo POSTDOC, Lietuvos energetikos instituto Medžiagų tyrimų ir bandymų laboratorijos mokslininkė stažuotoja. Nuo 2007 m. kovo ir dabar KTU Fundamentaliųjų mokslų fakulteto Fizikos katedros lektorė.
Dalyvavimas studijų procese: Pirmos ir antros pakopų studijų procese skaitomos paskaitos bei vedami laboratoriniai darbai: bendroji fizika, neardomosios kontrolės metodai, fotoelektriniai reiškiniai, elektrodinamika ir mikrobangų elektronika ir kt.
Mokslinių tyrimų kryptys: Paviršiaus ir paviršinių reiškinių fizika bei technologija, daugia – komponenčių sluoksnių sintezė joniniais-plazminiais metodais, nanokristalinių ir nanokompozicinių sluoksnių sintezė, vandenilio energetika.
Pomėgiai: liaudiška daina, šokis ir muzika. Daug metų grojo kanklėmis Alytaus dainų ir šokių ansamblyje „Dainava“. Studijuodama ir dirbdama Kaune kankliavo tautinio meno ansamblyje „Nemunas“.
Su vyru Rolandu augina ketverių metų sūnų Matą ir antrus metukus einančią dukrytę Samantą.

almantas danilevičiusAlmantas Danilevičius gimė 1979 m. vasario 7 d. Kaune. 1997 m. baigė Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnaziją ir įstojo į KTU Cheminės technologijos fakultetą. 2003 m. apgynė chemijos magistro laipsnį tema „Polimerinių ir mažamolekulių puslaidininkių gavimas“ Organinės technologijos katedroje bei įregistravo JAV patentą.
2007 m. Kauno technologijos universitete apgynė fizinių mokslų srities chemijos mokslo krypties disertaciją „Fenoksihidroksipropilhidroksie- tilceliuliozės gavimas ir savybės” gauti mokslų daktaro laipsnį. Joje nagrinėja vandenyje ir/ar vandenyje/organiniuose tirpikliuose tirpių amfifilinių celiuliozės darinių gavimą, apibūdinimą, savybių tyrimą bei taikymą. Tiriant gautų celiuliozės darinių taikymo galimybes daugiausia dėmesio sutelkta į dvi sritis – nanodangoms silikagelio paviršiuje ir adsorbentams, skirtiems hidrofobinės sąveikos chromatografijai, gauti.
Disertacija iš dalies rengta Helmuto Schmidto universitete (Hamburgo karinių pajėgų universitete) Vokietijoje remiant DAAD programai.
Mokslo laimėjimai publikuoti mokslinės informacijos instituto (ISI) duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose „Chromatographia”, „Cellulose”, „Journal of Photochemistry and Photobiology”, „A – Chemistry”, „Acta Chimica Slovenica” ir kituose žurnaluose, dalyvauta tarptautinėse mokslinėse konferencijose.
2001–2004 m. A. Danilevičius dirbo UAB „Filter” inžinieriumi konsultantu. Veikla: vandens paruošimas įvairioms pramonės šakoms naudojant cheminius ir fizikinius metodus. Nuo 2005 m. dirba UAB „Traidenis” rinkodaros direktoriumi. „Traidenio” komanda sprendžia aplinkosaugos problemas, pateikia visus galimus nuotekų valymo sprendimus.

juozas steponasJuozas  Steponas  Danilevičius  gimė 1936 m. gruodžio  23 d. Pirmajame Alytuje.  1955 m. baigė Alytaus  berniukų  gimnaziją.  Pasirinko  medicinos studijas  Kauno  universitete.  Dirbo,  gausino medicinos  mokslo žinias, dėstė būsimiems medikams, buvo Endokrinologijos klinikos, pirmos tokios, įkurtos Kauno medicinos universitete (KMU), vadovu, rašė mokymo knygas, vadovavo septyniems doktorantams. Šie apgynė medicinos mokslo daktaro disertacijas. 1963 m. baigęs KMU Gydomąjį fakultetą pradžioje pagal paskyrimą dirbo Lazdijų rajono prieštuberkuliozinio dispanserio vyr. gydytoju Veisiejuose. 1964 m. įstojo į  KMU  Hospitalinės terapijos  katedros aspirantūrą. Dirbdamas mokslinį, klinikinį ir pedagoginį darbą gavo asistento  ir docento  pareigas toje pačioje katedroje. 1967 m. apgynė daktaro,  o 1981 m. – habilituoto daktaro disertacijas.  Nuo  1986 m. profesorius ir Endokrinologijos katedros vedėjas, vėliau klinikos vadovas.
Kūrybiškiausi metai pareikalavo  ištvermės, kantrybės tyrinėjant Lietuvoje dar mažai žinomą endokrinologijos sritį. Moksliniai tyrinėjimai ir disertacijų temos  atsirado iš darbo  praktikos,  pastangų  padėti  žmonėms.  Susidomėjęs endokrinologijos ir kardiologijos  sąsaja  tobulinosi  Rusijos  ir Ukrainos moksliniuose  centruose, Ženevos universitete (Šveicarija), išklausė Danijos, Suomijos,  Lenkijos,  Vokietijos  ir kitų  žymiausių autoritetų endokrinologų paskaitas  tobulinimosi  kursuose.
1987 m. mokslinių darbų ciklas drauge su kolegomis įvertintas respublikine premija.  Yra 11 racionalizacinių pasiūlymų  ir vieno išradimo bendraautoris. Paskelbęs per  200 mokslinių  darbų  pedagogine   tematika,   drauge  su bendraautoriais išleido 20 knygų studentams ir jauniems  gydytojams, iš jų du vadovėlius „Endokrinologinės ligos”, knygą „Endokrinologinių ligų diagnostika ir gydymas” (1976, 1996), kuri yra pirma  algoritmuota knyga mūsų  krašte. Vienas  iš pirmųjų  Lietuvoje  tyrinėjo  nukleininių  rūgščių, nukleotidų ir nukleazių  dinaminius  pokyčius ištikus miokardo  infarktui,  kai keičiasi  ir endokrininės sistemos veikla.
Būdamas  Endokrinologijos katedros vedėjas ir klinikos vadovas 1991 m. paskirtas Sveikatos  apsaugos  ministerijos  vyriausiuoju  endokrinologu. Jo iniciatyva  1989 m.  buvo įkurta  Lietuvos  diabeto asociacija  (LDA)  – visuomeninė  organizacija,  kurios  tikslas – visapusiškai rūpintis  diabetininkų sveikata.  1991 m. katedros iniciatyva sukurta  pirma Nacionalinė  cukrinio diabeto  valstybinė  programa (veikla  truko  iki 1997). Buvo pradėti kurti diabetininkų klubai-mokyklos,  diabetinės  pėdos  priežiūros  kabinetai. Susirūpinta ligonių  ir specialistų  švietimu, žinių gausinimu  ir atnaujinimu: pradėtas leisti laikraštis „Diabetas”, žurnalai  „Lietuvos  endokrinologija”, „Diabeto panorama”, „Baltic endocrinology”. J. S. Danilevičius yra nuolatinis šių leidinių redakcinių  kolegijų narys, St. Vincento  deklaracijos  nacionalinio komiteto, Europos diabeto asociacijos ir Tarptautinės diabeto federacijos narys, LDA ir Lietuvos medikų diabeto  sąjungos viceprezidentas. 2006 m. liepos 6 d. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus  profesorių  apdovanojo ordino  „Už nuopelnus  Lietuvai”  Riterio  kryžiumi.
Domisi  filosofija, poezija.  Rašo nuo gimnazijos laikų, spausdinosi  retai. 2004 m. išleido pirmą poezijos knygą „Prie kelio”, 2005 m. – antrą  „Toli nuo saulės”, 2006 m. – trečią  „Tiesos šešėliai“.

Vytautas DumbliauskasVytautas  Dumbliauskas gimė 1955 m. rugpjūčio  29 d. Alytuje. 1973 m. baigė Alytaus 2-ąją (dabar  – Adolfo Ramanausko-Vanago) vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio  instituto Istorijos fakultetą.  Jį baigė  1978 m., įgijo istorijos ir visuomenės  mokslų mokytojo specialybę. Nuo  1978 m. iki 1980 m. dirbo Pedagogikos mokslinio  tyrimo institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. 1980 m. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute pradėjo dirbti asistentu. 1983–1986 m. mokėsi Vilniaus universiteto aspirantūroje, po  kurios  1987 m. apgynė filosofijos  mokslų kandidato disertaciją.  Už šią 1993 m. Lietuvos  mokslo  taryba  suteikė humanitarinių mokslų daktaro  laipsnį. Nuo 1986 m. V. Dumbliauskas dirbo Vilniaus  valstybiniame pedagoginiame institute,  vėliau  Pedagoginiame universitete asistentu,  docentu.  Nuo  1996 m. dirba  Vilniaus  universiteto Tarptautinių santykių ir politikos  mokslų institute.
Paskelbęs straipsnių  edukologijos,  šeimos sociologijos, politikos  mokslų temomis. Parašęs mokymo priemonę studentams (Sociologija. – Vilnius: VPU 1999.)  Mėgsta teatrą,  grožinę literatūrą. Jau 26-erius metus bėgioja ristele nuo infarkto.

Petras-GolokvosčiusPetras  Golokvosčius  gimė 1923 m. gegužės 14 d. Alytuje.
1930–1937 m. mokėsi  Alytaus  pradinėje  šešiametėje mokykloje,  1937– 1943 m. – Alytaus gimnazijoje, 1946–1951 m. studijavo Vilniaus universiteto (VU)  Matematikos ir fizikos fakultete,  1958–1959 m. – Baltarusijos  mokslų akademijos  aspirantas,  1970–1972 m. kėlė kvalifikaciją Maskvos  Michailo Lomonosovo,  Prahos Karolio ir Bratislavos Jano Komenskio universitetuose.
1944–1946 m. buvo Alytaus  2-osios vidurinės  mokyklos, 1948–1952 m. – Vilniaus suaugusiųjų  ir 7-osios vidurinės mokyklų matematikos mokytoju. 1952–1961 m. – VU Matematikos ir fizikos fakulteto  asistentas  ir vyr. dėstytojas, 1962–1967 m.  – VU Matematikos fakulteto  skaičiavimo matematikos katedros vedėjas, 1964–1990 m. – šios katedros docentas,  nuo 1991 m. – Diferencialinių lygčių ir skaičiavimo matematikos katedros profesorius.
P. Golokvosčiaus pedagoginio darbo  stažas – 50 metų,  iš kurių  46-eri Vilniaus universitete.  Profesorius  buvo vienas  respublikinių moksleivių matematikos olimpiadų organizavimo  pradininkų. Labai  daug dirbo  kuriant ir norminant lietuviškąją matematikos terminiją. Būdamas  VU  Skaičiavimo matematikos katedros vedėju  vadovavo aukštos kvalifikacijos specialistų Lietuvoje besikuriantiems skaičiavimo centrams
P. Golokvosčius yra vadovėlio „Diferencialinės lygtys” (1961) ir „Mate- matikos  terminų žodyno” (1994) bendraautoris, pirmojo vadovėlio  lietuvių kalba  „Diferencialinių lygčių sprendinių   stabilumas”  (2004)  studentų specialiems kursams, 4 mokomųjų ir metodinių priemonių  aukštųjų mokyklų studentams ir 49 mokslinių  straipsnių  autorius.  Vadovėlis  „Diferencialinės lygtys”, atsižvelgiant į jo aukštą kokybę, prilygstančią geriausiems vadovėliams ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, Studijų kokybės vertinimo centro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro  2006 m. birželio 6 d. įsakymu yra premijuotas.
Pagrindinė jo mokslinio  darbo  kryptis – diferencialinių lygčių sistemų sprendinių  kokybinių savybių tyrimas. Tyrimų rezultatus referavo  Lietuvos ir tarptautinėse  diferencialinių lygčių ir jų taikymo  konferencijose (Prahoje, Bratislavoje  ir kt.).  Jie  publikuoti  konferencijų leidiniuose,  „Lietuvos matematikos rinkinyje”, „Visasąjunginiame diferencialinių lygčių žurnale” ir Profesorius recenzavo pastarojo žurnalo straipsnius ir kai kuriuos Lietuvos matematikų vadovėlius. Vadovavo diferencialinių lygčių srities disertacijoms ir jas oponavo. Buvo diferencialinių lygčių ir jų taikymo seminaro  vadovas. VU  studentams skaitė  šiuos matematikos kursus:  aukštąją  matematiką, tiesinį programavimą, operacinį ir variacinį skaičiavimą,  diferencialines ir integralines lygtis, diferencialinę geometriją, kompleksinio kintamojo funkcijų teoriją,  optimalaus valdymo teoriją, matematinės fizikos lygtis, specialųjį stabilumo  teorijos  kursą.
P. Golokvosčius buvo VU Matematikos mokslo tarybos mokslo laipsniams teikti mokslinis sekretorius (apgintos 34 disertacijos), 1980–1995 m. – Lietuvos aukštųjų mokyklų Rektorių tarybos ir Rektorių konferencijos sekretorius. Jo pedagoginis,  mokslinis  ir visuomeninis darbas  daug  kartų  įvertintas VU rektoriaus padėkos ir garbės raštais. P.  Golokvosčiui 70 metų sukakties proga Lietuvos matematikų draugija įteikė Zigmo Žemaičio medalį.
Be to, P. Golokvosčiaus  darbą įvertino Prezidentas, 1998 m. vasario 16 d. įteikdamas aukštą valstybinį apdovanojimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino  5 laipsnio ordiną.

Juozas JakutisJuozas Jakutis gimė 1941 m. kovo 19 d. Kalviškių kaime, Ignalinos rajone, valstiečių šeimoje. 1960 m. baigė Ignalinos rajono  Rimšės vidurinę mokyklą.
1967 m. – Kauno  medicinos  instituto  Gydomosios  medicinos  fakultetą.  Nuo 1967 m. rugpjūčio 1 d. iki 1979 m. vasario 1 d. dirbo Utenos  rajono  centrinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju ir Utenos  medicinos mokyklos dėstytoju, nuo 1979 m. vasario 1 d. iki 1999 m. liepos 17 d. – Alytaus rajono (apskrities) Stasio Kudirkos  ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Nuo 2000 m. spalio 3 d. iki 2004 m. rugpjūčio  31 d. dirbo  VšĮ  Alytaus  apskrities sveikatos  projekto koordinavimo biuro  direktoriumi, nuo  2004 m. rugsėjo  1 d. iki šiol – VšĮ Alytaus medicininės  reabilitacijos  ir sporto  centro  direktorius. 1981  m.  jam  suteikta aukščiausia  gydytojo sveikatos  apsaugos administratoriaus kvalifikacinė  kategorija. Parengė  ir 1975 m. apgynė medicinos  mokslų  kandidato (1993 m. nostrifikuota į  mokslų  daktaro) disertaciją  tema  „Poliklininės  pagalbos  ir  medicinos  personalo darbo organizavimo  tyrimai“.
Dr.  J. Jakutis  nuo  1971 m. iki 1990 m. kartu  su Sveikatos  apsaugos  ministerijos Eksperimentinės ir klinikinės  medicinos mokslinio  tyrimo instituto  Darbo  mokslinio  organizavimo  (DMO) skyriumi nuolat  vykdė mokslo tiriamąjį darbą  respublikos  gydymo įstaigose.
Nuo  1989 m. spalio  5 d. iki šiol dirba  ir Kauno  medicinos  universitete Socialinės  medicinos  katedroje vyr. asistentu, lektoriumi. 1993 m. suteiktas docento pedagoginis vardas. Nuo 1971 m. iki šiol aktyviai dalyvauja visuomenės sveikatos priežiūros reorganizavimo darbe nacionaliniu lygiu: kaip darbo grupių narys prisidėjo  rengiant Nacionalinę sveikatos apsaugos  koncepciją,  dirbo  ir dirba prie daugybės sveikatos apsaugos įstatymų projektų, gyventojų sveikatos priežiūros modelių rengimo bei ekspertizės,  visą Sveikatos apsaugos reformų biuro  (SARB)  prie  Sveikatos apsaugos ministerijos  gyvavimo laiką buvo jo darbo  grupės  pirmininku  ir nariu,  Sveikatos apsaugos  ministerijos  kolegijos, Nacionalinės sveikatos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo nariu.
Dr. J. Jakutis vadovavo stambiausiai respublikoje Alytaus rajono centrinei ligoninei. Už aktyvų dalyvavimą mokslo tiriamajame darbe  ir įvairių mokslo bei gerosios patirties naujovių diegimą praktikoje  sveikatos apsaugos ministro įsakymu nuo  1979 m. Alytaus  rajono centrinė  ligoninė  buvo patvirtinta respublikine  patirties mokykla darbo mokslinio organizavimo klausimais. Joje vykdavo mokslinės-praktinės konferencijos,  atvykdavo kursantų  iš Maskvos medicinos  tobulinimosi  institutų.  DMO  skyrius kasmet  organizuodavo respublikines mokslines-praktines konferencijas,  kuriose  dr.  J. Jakutis skaitydavo  pranešimus  apie  laimėjimus  reorganizuojant darbą  moksliniais pagrindais. 1970–2004 m., remdamasis  atliktais  moksliniais darbais,  užsienio ir respublikos mokslinėje  ir periodinėje spaudoje  publikavo  88, tarp  jų 53 mokslinius, straipsnius,  4 metodines  rekomendacijas, 2 mokymo priemones, praktikoje įdiegė 7 racionalius pasiūlymus.  Mokslinėse  konferencijose respublikoje  ir užsienyje skaitė  38 pranešimus, yra knygos „Alytaus  istorinė raida“  (2004) bendraautoris.
Savo profesinę kvalifikaciją  kėlė  Lietuvoje,  Baltarusijoje, Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje,  Austrijoje,  Čekijoje.
2007 m. suteiktas  nusipelniusio  Lietuvos sveikatos apsaugos  darbuotojo vardas ir apdovanotas nusipelniusio  Lietuvos sveikatos apsaugos  darbuotojo garbės  ženklu.
Dalyvauja  visuomeninėje  veikloje: buvo kelių kadencijų  miesto  tarybos, ilgamečiu žurnalo „Sveikata“  redaktorių kolegijos  nariu, nuo  įkūrimo yra Gydytojų  vadovų sąjungos tarybos, Lietuvos  mokslininkų  sąjungos  narys, Alytaus mokslininkų  draugijos  „Vizija” pirmininkas, tarybos narys.

nerijus jakutisNerijus  Jakutis  gimė 1970 m. sausio 23 d. Utenoje, gydytojų šeimoje. 1988 m. aukso medaliu baigė Alytaus 2-ąją (dabar – Adolfo Ramanausko- Vanago)  vidurinę mokyklą,  1994 m. su   pagyrimu   – Kauno  medicinos akademiją  (dabar  – Kauno  medicinos universitetas), 2001 m. – plastinės  ir rekonstrukcinės chirurgijos  rezidentūrą Vilniaus universitete.
Nuo 2001 m. spalio dirba VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų  Centro filialo  Plastinės  ir rekonstrukcinės chirurgijos  skyriaus gydytoju, o nuo 2005 m. rugsėjo šiam skyriui vadovauja.
2005 m. stažavosi žinomuose Vokietijos ir Didžiosios Britanijos plaštakos chirurgijos centruose.
Nuo 1998 m. rugsėjo mėnesio  dirba mokslinį-pedagoginį darbą  Vilniaus universitete: Plastinės  ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikoje  ėjo mokslo asistento,  vėliau jungtinėje Reumatologijos, ortopedijos-traumatologijos  ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikoje – mokslo darbuotojo pareigas.
N. Jakutis yra išspausdinęs daug straipsnių  prestižiniuose  Lietuvos medicinos   mokslo   ir   j o   populiarinimo  žurnaluose  rankos   pirštų mikrochirurginės rekonstrukcijos tema.  Remdamasis šioje rekonstrukcinės chirurgijos  srityje nuveiktu  darbu  2000 m. birželio 21 d. sėkmingai  apgynė medicinos  mokslų  daktaro  disertaciją  „Nykščio rekonstrukcija”. Mokslinio darbo  vadovas buvo profesorius habilituotas daktaras  Kęstutis Vitkus.
Dabartinė daktaro specializacija: plaštakos chirurgija, reumatinės plaštakos chirurgija, smulkiųjų  plaštakos sąnarių endoprotezavimas, periferinių  nervų chirurgija.  Grįžęs iš stažuotės  Didžiojoje  Britanijoje  2005 m., dr. N. Jakutis bene  pirmasis  šalyje reumatoidinio artrito  smarkiai  pakenktus delninius plaštakos sąnarius  pakeitė moderniais implantais  iš silikono  ir titano  pagal pasaulyje  priimtą  operacijos  metodiką, panaudodamas specialų  šio tipo operacijoms  skirtų chirurginių  instrumentų rinkinį.
Gydytojas ne vienus metus  yra aktyvus Lietuvos plaštakos chirurgijos  ir reabilitacijos draugijos narys: skaito mokslinius pranešimus draugijos rengiamose  respublikinėse bei tarptautinėse konferencijose. Turi įvairių laisvalaikio pomėgių, išskirtiniai šie: kelionės, muzika, grojimas gitara.

Danguolė JankauskienėDanguolė Jankauskienė gimė 1959 m. birželio  24 d. Alytaus  mieste, tarnautojų šeimoje. Tėvas Stanislovas Jacevičius  – veterinarijos gydytojas, mama  Danguolė – mokytoja, brolis  Dainius  – inžinierius.  1977 m. aukso medaliu baigė Alytaus  5-ąją (dabar  – Dainavos)   vidurinę mokyklą, vėliau įstojo į  Vilniaus  universiteto Medicinos fakultetą,  jį  baigė 1984 m. ir įgijo vaikų  chirurgo specialybę. Ištekėjusi,  vyras Remigijus Jankauskas – biomedicinos mokslų daktaras, Higienos instituto direktorius. Duktė Ieva baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, socialinių mokslų bakalauro studijų programą.
2000 m. apgynė  mokslo  daktaro  disertaciją  (biomedicinos mokslai, visuomenės  sveikata).  Eina docentės  pareigas  Mykolo Romerio universitete. Yra šio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė. Dėsto sveikatos  politikos  ir sveikatos  apsaugos  įstaigų administravimo kursą magistrantūros studijų Lietuvos ir užsienio studentams bei besitobulinantiesiems. Nuo  1996 m. dirbo  dėstytoja Vilniaus  universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto Socialinės medicinos skyriuje, o nuo 1984 iki 2004 m. – Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje vaikų chirurge.  1990–2000 m. ėjo  Sveikatos  apsaugos  ministerijos  sekretorės, viceministrės pareigas,  kuravo  sveikatos  politikos,  universitetinės medicinos mokslo bei sveikatos reformos sritis. Nuo 1994 m. iki dabar dalyvauja Jungtinių Tautų  ir Europos  Sąjungos (ES)  programose. Nuo  1994 m. yra Pasaulio sveikatos  organizacijos  (PSO) ekspertė sveikatos  sistemų  vystymo srityje. Dalyvavo vertinant Jungtinių Tautų „Global Fund“ ir ES visuomenės sveikatos
2003–2008 m. programos  projektus.  Nuo  1995 m. Tarptautinės medicinos technologijų vertinimo  asociacijos,  nuo  1993 m. Baltijos  ir Lietuvos  vaikų chirurgų  asociacijos,  nuo 1996 m. Lietuvos  sveikatos  vadybos asociacijos, nuo 1996 m. Tarptautinio vaikų fondo UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto valdybos, nuo 2006 m. visuomeninės organizacijos „Idėjų  šaltinis“ narė.
Pomėgiai: muzika, bendravimas,  kelionės.

Vinsas JanušonisVinsas  Janušonis  gimė 1950 m. sausio  23 d. Obelninkų kaime,  Alytaus rajone.  1967 m. baigė  Alytaus  2-ąją (dabar Adolfo Ramanausko-Vanago) vidurinę mokyklą, 1967–1976 m. studijavo Kauno  medicinos  institute  ir įgijo gydytojo kvalifikaciją.
1976–1981 m. dirbo  Klaipėdos  miesto  ligoninėje:  gydytoju terapeutu, poliklinikos vedėju, vyriausiojo  gydytojo pavaduotoju. 2000–2001 m. – sveikatos apsaugos ministras. Nuo 2001 m. iki šiol – Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas. Nuo 1995 m. Klaipėdos universiteto dėstytojas (profesorius). 1986 m. suteikta  aukščiausioji sveikatos apsaugos administratoriaus kvalifikacinė kategorija.
1994–2000 m. Gydytojų  vadovų sąjungos  prezidentas. Nuo  1999 m. iki šiol Klaipėdos universiteto Senato  narys. Nuo  2002 m. iki šiol Klaipėdos universiteto tarybos  narys. Nuo 2002 m. iki šiol Klaipėdos  kolegijos tarybos narys. 1999–2004 m. – Kauno medicinos universiteto Palangos psichofiziologijos ir reabilitacijos instituto mokslinės tarybos pirmininkas, nuo 2003 m. iki šiol – šios tarybos pirmininko  pavaduotojas. Nuo 2001 m. iki šiol – Nacionalinės sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas. Daug metų ir šiuo metu  –   Sveikatos  apsaugos  ministerijos  kolegijos narys. 1993–1996 m. Sveikatos apsaugos  reformų  biuro narys ir grupės pirmininkas.
Mokslinę veiklą pradėjo  1982 m. 1988 m. apgynė  medicinos  mokslų kandidato (daktaro) disertaciją  „Naujos  profilaktinio  darbo  su sveikais žmonėmis formos organizavimo mokslinis pagrindimas“,  1993 m. – medicinos mokslų  daktaro  (habilituoto daktaro) disertaciją „Profilaktinio darbo  su sveikais žmonėmis regioninis modelis“. Abi disertacijos nostrifikuotos Lietuvos Respublikoje. 2001 m. Kauno  Vytauto  Didžiojo universitetas V. Janušoniui suteikė  profesoriaus vardą  (socialiniai  mokslai,  vadyba). Paskelbė  per  100 mokslinių straipsnių. Išleido monografijas: „Sveikatos palaikymas ir stiprinimas“  (1988); „Medicinos  pagalbos  kokybė  ir valdymas“  (1990);
„Profilaktinė medicina  Lietuvoje“  (1992); „Sveikatos  apsaugos  organizacijų valdymas“ (2000); „Kokybės sistemos: kūrimas ir valdymas sveikatos apsaugos organizacijose“ (2004, su bendraautoriumi); „Rizikos  valdymas sveikatos priežiūros  organizacijose“ (2005); „Sveikata  ir valdoma  sveikatos  priežiūra” (2008); knygų „Aušrininkas  dr. Jonas Šliūpas Lietuvos  medicinos  baruose“ (1995) ir „Insulto valdymas“ (2002) bendraautoris. Parengė keturias metodines rekomendacijas profilaktinės medicinos  ir sveikatos  priežiūros valdymo klausimais.  Patentuoti keturi  išradimai (su bendraautoriais). Vadovaujant V. Janušoniui  apgintos  dvi medicinos  mokslų  daktaro  disertacijos. Daugybės doktorantūros ir habilitacinių komitetų narys, disertacijų oficialusis oponentas, monografijų recenzentas.
Mokslinių žurnalų „Tiltai“ (Klaipėdos universitetas), „Sveikatos mokslai“, „Lietuvos  gydytojo žurnalas“  redakcinių  kolegijų  narys. Skaitė  pranešimus Lietuvoje ir užsienyje. Organizavo daug tarptautinių ir respublikinių mokslinių konferencijų. Stažavosi Rusijoje, Suomijoje,  Danijoje,  Ukrainoje, Kanadoje, Šveicarijoje, Jungtinėje  Karalystėje.  Mokslinio  darbo  kryptis – profilaktinė medicina, sveikatos  priežiūros  sistemos  ir organizacijų valdymas, sveikatos priežiūros  kokybė.  Pedagoginė  veikla: internatūros (rezidentūros) bazės vadovas, Kauno  medicinos  universiteto ir Klaipėdos  universiteto dėstytojas (profesorius). Pomėgiai:  sportas (kovinės  sporto  šakos, šaudymas), teatras, filosofinė literatūra. Našlys, turi  tris vaikus: Tomas  (g. 1975), Vilius (g. 1978), Henrieta (g. 1993).

Audrius JasiulevičiusAudrius  Jasiulevičius  gimė 1974 m. kovo 28 d. Alytuje. 1992 m. baigė Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnaziją ir jo Mechanikos  fakulteto Šilumos ir atomo katedroje pradėjo studijuoti  branduolinę energetiką.
1996 m. baigė KTU ir tapo  šilumos ir atomo inžinieriumi.
1998 m. Helsinkio  technologijos  universitete įgijo atominės  energetikos magistro  laipsnį.
2004 m. Stokholmo karališkajame technologijos institute apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją, kurioje nagrinėjo RBMK-1500  atominių reaktorių saugumo  problemas.
1999 m. pradėjo  dirbti UAB „Baltijos laikas“, atstovaujančioje „Alstom“ firmai.
2000 m. dirbo  Prancūzijoje,  Grenoblio mieste,  Atominės  energetikos komisariate.
2000–2003 m. dirbo  ir mokėsi  Švedijoje, Stokholmo  karališkajame technologijos institute, Atominės  energetikos skyriuje. Analizavo  atominių reaktorių sistemas ir avarijas jose.
2003–2007 m. dirbo  Šveicarijos Paulo  Scherrerio  instituto  Reaktorių fizikos ir sistemų  analizės  laboratorijoje. Analizavo
atominių  reaktorių saugumo  problemas.
Šiuo metu  dirba Švedijos „Vattenfall“ firmoje. Parašė apie 40 mokslinių straipsnių, skaitė pranešimus tarptautinėse atominės energetikos konferencijose Vašingtone, Tokijuje, Seule ir kitur.
Laisvai kalba anglų, rusų, vokiečių, švedų kalbomis. Vedęs, augina du vaikus.

Gražina MatukonytėGydytoja, mokslininkė, pedagogė,  visuomenininkė Gražina Matukonytė- Jaronienė gimė  1926 m. rugsėjo  23 d. Leipalingyje,  vidurinės mokyklos mokytojo Vlado Matukonio šeimoje. Mokėsi Leipalingyje, Kalvarijoje, Utenoje. Gimnaziją  1944 m. baigė Alytuje.
1948 m. Kauno  universitete su pagyrimu  baigė  stomatologiją,  vėliau Maskvos centriniame gydytojų institute  – patologinę fiziologiją. Dirbo Kauno universitete asistente,  Betygalos  ambulatorijos gydytoja. 1956–1977 m. – Kauno  medicinos  instituto  asistentė,  vyr. dėstytoja, docentė  (1966). 1965 m. apgynė  medicinos  mokslų  kandidato (dabar  medicinos  mokslų  daktaro) disertaciją. 1977–1984 m. dirbo  Kauno  politechnikos instituto  Ultragarso žinybinėje laboratorijoje medicininių tyrimų srities vyr. moksline bendradarbe. Paskelbė  20 mokslinių darbų.
1984 m. su savo vyru docentu  Enriku  Jaroniu  apsigyveno  Senojoje Varėnoje,  aktyviai įsitraukė į  čionykštę visuomeninę veiklą. Susidomėjo pirmosios Lietuvos džiovos sanatorijos Varėnoje istorija, daug talkino statant Senosios  Varėnos  bažnyčią.  Nuo  1995 m.  G. Jaronienė – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio  draugijos  Senosios Varėnos skyriaus pirmininkė.  Šią nenuilstančią M. K. Čiurlionio kūrybos propaguotoją, įvairių kultūros renginių organizatorę  Varėnos  rajono  savivaldybė ir rajono  kultūros  ir meno taryba 1998 m. apdovanojo  Sidabrine  bite.
Ji buvo valstybinės komisijos M. K. Čiurlionio  125-ųjų gimimo metinių minėjimui organizuoti narė,  dalyvavo XI pasaulio  lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume,  kur  skaitė pranešimą „Senojoje  Varėnoje minimas  M.  K. Čiurlionio  ir krikščionybės jubiliejus”.

Sigitas JegelevičiusSigitas Jegelevičius  gimė 1938 m. sausio  10 d. Vabaliuose (Nemunaičio parapija,  Alovės valsčius), ūkininkų šeimoje. 1949 m. baigęs Vabalių pradžios mokyklėlę, mokslus tęsė Nemunaičio septynmetėje mokykloje ir 1952 m. ją baigė su pirmąja laida. 1957 m. baigė Alytaus 1-ąją (dabar – Dzūkijos)  vidurinę mokyklą. Vilniaus universitete 1957–1959 m. studijavo istoriją. 1962 m. baigė prestižinį Maskvos valstybinį istorijos ir archyvistikos institutą (dabar – Rusijos humanitarinis universitetas). Specialybė:  istorikas  ir archyvistas.
1962–1972 m. dirbo Archyvų valdyboje Vilniuje (karjera: nuo vyr. mokslo darbuotojo iki skyriaus vedėjo). Kartu nuo 1966 m. dėstė Vilniaus universitete, o nuo  1972 m. dirbo  tik universiteto Istorijos  fakultete.  1976 m. apgynė istorijos mokslų kandidato (dabar – humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją „Lietuvos  valstybinių archyvų raida 1918–1970 metais”.
Karjera  universitete:  vyresnysis dėstytojas. Istorijos fakulteto  prodekanas (1976–1988), docentas  (1980), Istorijos  fakulteto laikinasis dekanas  (1997-03-01–1998-02-28), Naujosios  istorijos  katedros vedėjas  (1987–2000). Specializacija:  XIX–XX  a. Lietuvos istorija (ypač domisi Vokietijos  ir TSRS karo  laikotarpiu), archyvotyra,  šaltinotyra.
Nuo 2000 m. pensininkas. 2000–2007 m. dirbo Naujosios istorijos katedros docentu neužimdamas  etato ir be atlyginimo. Istorijos fakulteto  tarybos narys (nuo  1976 m. iki šiol), universiteto tarybos  narys  (1989–1999). Istorijos fakulteto mokslo darbų leidinio „Lietuvos istorijos studijos” redaktorių kolegijos atsakingasis  sekretorius (nuo  pirmojo tomo  1992 m. iki šiol).
Istorikų  profesinėje spaudoje,  rinkiniuose  ir kituose  leidiniuose  bei periodikoje paskelbė per  150 straipsnių,  recenzijų,  esė,  tekstų  istorijos vadovėliuose. Dalyvauja  Alfredo Bumblausko  rengiamose  šviečiamosiose televizijos laidose.
Ryškesnių pomėgių  neturi.  Šį bei tą kolekcionuoja.

Petras KavaliauskasPetras  Kavaliauskas  gimė  1959 m. birželio  27 d. Alytuje, siuvėjo ir medicinos sesers šeimoje. 1977 m. baigęs Alytaus 1-ąją vidurinę mokyklą tais pačiais metais įstojo į Lietuvos veterinarijos akademijos Veterinarijos fakultetą. Po penkerių studijų metų tapo veterinarijos  gydytoju.
Mokslas sekėsi labai gerai, akademiją  baigė su pagyrimu. Jau nuo trečio kurso pradėjo domėtis kraujo vėžiu, o semtis naujų žinių apie leukozę paskatino dabartinis Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus pirmininkas  profesorius Vytas Tamošiūnas. Jo paragintas P. Kavaliauskas tęsė mokslinį darbą LMA Biochemijos (dabar – Imunologijos) ir Rygos mikrobiologijos  ir virusologijos  mokslų  institutuose. 1994 m. už mokslinį darbą leukozės srityje suteiktas biomedicinos mokslų daktaro laipsnis.
Be mokslinio  darbo,  nuolat  domėjosi  biologijos, filosofijos ir teologijos aktualijomis.  1988 m. eksternu baigė Teologijos mokslų fakultetą  prie Kauno kunigų  seminarijos  ir tapo katalikų  kunigu. Todėl  tolesnis  gyvenimo etapas jau tapo  susietas ir su religija, ir su moksline veikla. 1997 m. P. Kavaliauskas apgynė habilitacinį mokslinį darbą tema „Biologinės evoliucijos gamtamokslinės ir teologinės  interpretacijos”. Nuo  1997 m. dirba pedagoginį darbą  Kauno medicinos universitete ir dėsto socialinę biologiją, gyvybės filosofiją, medicinos etiką bei bioetiką.  Paskelbęs apie 30 mokslinių straipsnių  užsienio ir vietinės reikšmės  mokslo  žurnaluose.  Moksliniuose   straipsniuose nagrinėja imunologijos,  suicidologijos,  psichoneuroimunologijos problemas.
Nuo 1993 m. dirbo įvairiose Panevėžio miesto bažnyčiose, o nuo 1999 m. yra dar ir karo kapelionas.
Mėgstamiausia veikla yra noras daugiau sužinoti apie tai, kas sieja žmogaus dvasinę ir materialią sferas.

Andrius KizielaArtūras  Kiziela gimė 1959 m. gruodžio 3 d. 1978 m. baigė Lazdijų rajono Krikštonių vidurinę mokyklą ir įstojo į  Kauno  medicinos akademiją  (KMA, dabartinį  Kauno medicinos  universitetą), Gydomosios medicinos  fakultetą.
1984 m. gavo gydytojo diplomą.  1984–1986 m. dirbo  internatūroje  gydytoju terapeutu Alytaus  rajono  centrinėje ligoninėje,  1988–1990 m. studijavo aspirantūroje Visasąjunginiame pulmonologijos moksliniame  tiriamajame in- stitute  Sankt Peterburge. 1993 m. A. Kiziela įgijo pulmonologo kvalifikacinę kategoriją,  ji pratęsta ir dabartiniu laikotarpiu.
1991 m. apginta disertacija „Bronchoskopija ir diagnostinis bronchoalveolinis lavažas įvertinant  uždegiminius  bronchų  pakitimus  ir bronchų  hiperreaktyvumą sergant bronchų astma”  gauti  medicinos  mokslų kandidato laipsnį. 1993 m. A. Kizielai suteiktas medicinos mokslų  daktaro laipsnis. Mokslininkas parašė 9 mokslinius straipsnius, keletą straipsnių periodinėje spaudoje.
1990–1992 m. dr. A. Kiziela dirbo  asistentu  KMA  2-ojoje  vidaus ligų katedroje, vėliau vyr. asistentu  KMA 2-ojoje vidaus ligų klinikoje, o nuo 1993 m. iki dabar dirba pulmonologu Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninėje.
1997 m. įkūrė privatų kabinetą,  kuriame  dirba pulmonologu. Laisvai kalba rusiškai, moka anglų, prancūzų  kalbas.
Gydytojas yra Lietuvos ftiziatrų ir pulmonologų bei Europos respiratologų draugijų narys. Vedęs, su žmona augina tris vaikus.

Antanas KmieliauskasAntanas  Kmieliauskas  gimė 1932 m. kovo 8 d. Olendernėje, Alytaus apskrityje, netoli Butrimonių miestelio, kuriame vykdavę dideli turgūs; atmena čia buvus daug žydų krautuvėlių.  Augo kartu  su ketveriais  metais  vyresniais dvynukais – seserimi Vlada ir broliu Jeronimu.
Šeimoje, be tėvo Petro  ir mamos  Domicelės, gyveno tėvo tėvai Ieva ir Antanas  ir mamos  mama Petronėlė, taip  pat  A. Kmieliausko  tėvo brolis, krikštatėvis Nikodemas  (mirė  nuo džiovos būdamas  24 metų).
1939–1947 m.  mokėsi  Butrimonių pradžios  mokykloje  ir  Jiezno gimnazijoje.  1947–1949 m.  tęsė mokslus  Butrimonių progimnazijoje. Mokymosi  laikotarpis  sutapo  su dramatiškiausiais  įvykiais: rusų  okupacija, pirmaisiais  trėmimais,  paskui  Antruoju pasauliniu  karu,  vėl trėmimais  bei pokario  partizaniniu judėjimu.
1949 m., brolio Jeronimo  paragintas, išvažiavo mokytis į Kauno vidurinę dailės mokyklą (vėliau ji pavadinta  Juozo  Naujalio  vidurine  meno  mokykla, dabar  – Dailės  gimnazija). Ją baigė aukso  medaliu  1951-aisiais, tais pačiais metais  įstojo į  LTSR valstybinį dailės institutą,  tapybos specialybę.
1951–1957 m. – studijos  Dailės  institute. Pasiūlius instituto dėstytojams, kartu su Vincentu Geču, Vaclovu Gražėnu ir Teodoru Kazimieru Valaičiu po antro kurso nuvyko į tuometinę Leningrado Iljos Repino dailės akademiją  laikyti stojamųjų egzaminų į tapybos specialybę.
Nors egzaminus išlaikė, laukdamas  dokumentų apsisprendė  nesimokyti, suprato,  kad studijos  čia būtų  ne prie  širdies. Grįžo tęsti mokslų į  Vilniaus dailės institutą.  Tame pačiame  tapybos kurse mokėsi su V. Gražėnu,  V. Geču, bendravo  su skulptoriumi Jonu Vasilevičiumi, žemesnio kurso tapytoju Vincu Kisarausku,  aukštesnių  kursų  studentais tapytoju  Aloyzu Stasiulevičiumi, skulptoriumi Vytautu  Šeriu. Su kai kuriais  iš jų eidavo  į prozektoriumą studijuoti  žmogaus anatomijos.
1957 m. buvo priimtas  į  tuometinę  LTSR  dailininkų  sąjungą,  tapybos sekciją, ne jos nariu,  bet  kandidatu – pagal  tuometinę  tvarką,  už instituto baigiamąjį darbą  gavęs aukščiausią įvertinimą.
1960 m. pašalintas  iš Dailininkų  sąjungos  už sukurtą  Šv. Kristoforo skulptūrą,  kurią užsakė monsinjoras  Česlovas Krivaitis ir kuri buvo pastatyta prie Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios.
Septintajame dešimtmetyje,  A. Kmieliauskui  jau  sukūrus  šeimą (ir apsigyvenus nuolatinėje vietoje – Markučiuose, Sibiro gatvėje), prasidėjo atkakli kova su materialiniais sunkumais. Tuomet pradėjo intensyviai kurti antkapines skulptūras  pagal individualius užsakymus.
1962–1979 m. Vilniaus vaikų dailės mokykloje dėstė piešimą ir skulptūrą.
1966 m. pirmą kartą  išsiuntė savo ekslibrisą į užsienį – ekslibrisų parodą Čekoslovakijoje. Vėliau dalyvavo įvairių šalių ekslibrisų parodose.
Petro  Repšio paskatintas kurti  freskas,  pradėjo  bendrauti su didžiausiu freskų iniciatoriumi universiteto anglų kalbos dėstytoju Albinu Kentra.
1975  m.  įstojo į   LTSR  dailininkų   sąjungos  grafikos,  vėliau  –  į monumentaliosios dailės  sekciją.  Tam  turėjo  įtakos 1974 m. Italijoje  už ekslibrisus jam paskirtas  aukso medalis,  kurio dėl sąjunginės  valdžios kaltės negavo. Tuomet  Amerikos  radijas užsiminė apie premiją,  o A. Kmieliauskas nebuvo Dailininkų  sąjungos narys… Matyt, dėl to jam pasiūlyta juo tapti.
1977 m. pradėjo  dėstyti Dailės  institute,  iš pradžių  plastinę anatomiją, vėliau piešimą. 1994 m. suteiktas  profesoriaus vardas.
2008 m. A. Kmieliauskui  Alytaus  rajono  savivaldybė suteikė  Garbės piliečio vardą.

Inga KoncevičienėInga  Koncevičienė  gimė 1975 m. rugpjūčio  26 d. Panevėžyje. 1993 m. baigė Alytaus  1-ąją (dabar  – Dzūkijos)  vidurinę mokyklą ir įstojo į  Kauno technologijos universitetą (KTU). 1995 m. baigė jo Tarptautinių studijų centro studijų programą prancūzų  kalba, o 1997 m. įgijo vadybos mokslo bakalauro laipsnį, specializacija: finansų vadyba. 1999 m. KTU jai suteiktas kvalifikacinis vadybos mokslo magistro laipsnis, apgynus magistro tezes tema „Akcijų kainų pokyčių rizikos komponentų tyrimas”.
2005 m. apgynė socialinių mokslų srities ir administravimo mokslo krypties disertaciją „Akcijų biržų jungimosi sprendimų formavimas, įvertinant VP rinkų efektyvumą  ir  integruotumą”, jai  suteiktas  daktaro   mokslo  laipsnis. Disertaciniame darbe  pateikiamas algoritmas,  apimantis  atskirų  biržų jungimosi alternatyvų  kompleksinį vertinimą organizaciniu  ir funkcionaliuoju požiūriais,  atliktas  šio algoritmo  testavimas  formuojant Lietuvos  VP biržos strateginius sprendimus. Moksliniai rezultatai publikuoti mokslinės informacijos  instituto  (ISI)  duomenų  bazėse  referuojamuose leidiniuose, mokslo žurnaluose,  konferencijų medžiagose  Lietuvoje  ir užsienyje.
2003 m. I. Koncevičienė  stažavosi Roskildės  universitete (Danija):  atliko Danijos  akcijų rinkos  raidos  bei funkcionavimo  analizę, palygino Danijos  ir Lietuvos  finansų  rinkų pokyčių tendencijas,  darė  eksperimentinius tyrimus, susijusius su Danijos  akcijų rinkos efektyvumo  vertinimu.
1997–2001 m. dirbo UAB „Rikanda” Kauno filiale prekybos vadybininke, vėliau prekybos salono direktore.
Nuo 2001 m. vadovauja  UAB „Alseka Kaunas”  Finansų  skyriui.
Nuo  2006 m. Vytauto  Didžiojo  universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto  Finansų katedros lektorė.  Dėsto finansų pagrindų  ir įmonių finansų valdymo disciplinas, vadovauja studentams, rašantiems bakalauro ir magistro darbus.  Mokslinio  darbo  kryptys – kapitalo rinkos  bei jų transformacijos procesai.

Ričardas KrikštolaitisRičardas  Krikštolaitis gimė 1972 m. lapkričio 9 d. Alytuje. 1990 m. baigė Alytaus 9-ąją vidurinę (dabar  – Jotvingių gimnazija) mokyklą. 1990–1994 m. mokėsi  Kauno  technologijos  universiteto (KTU)  Informatikos fakultete (informatikos bakalauro kvalifikacinis laipsnis),   1994–1996 m. – KTU Fundamentaliųjų mokslų  fakultete  (taikomosios matematikos  magistro kvalifikacinis laipsnis). 1996–2001 m. studijavo Vytauto  Didžiojo universitete (VDU) Matematikos ir statistikos katedroje doktorantūroje. 2001 m. apgynė fizinių  mokslų  krypties  matematikos srities  daktaro   disertaciją  tema „Daugiamačių duomenų klasterizavimas panaudojant stebėjimų projektavimą“.
2007 m. VDU  Senatas  R. Krikštolaičiui suteikė  docento pedagoginį vardą.
1996–2001 m. dirbo  KTU  Taikomosios  matematikos katedros asistentu. Nuo 1997 m. – VDU Matematikos ir statistikos katedroje asistentu, lektoriumi. Nuo 2005 m. eina docento pareigas Matematikos ir statistikos katedroje. Nuo
2006 m. rugpjūčio  21 d. yra VDU  Studentų reikalų  tarnybos  direktorius.
Mokslinių tyrimų kryptys – duomenų statistinė analizė, patikimumo teorija, rizikos analizė, techninių sistemų matematinis modeliavimas. Paskelbė daugiau kaip 20 mokslinių publikacijų. 2005 m. pusę metų stažavosi Europos Komisijos Jungtinių  tyrimų centro Transuraninių elementų institute  (Karlsruhe). Pagrindinis  pomėgis – detektyvų skaitymas.

Tomas KrilavičiusTomas Krilavičius gimė 1974 m. vasario 14 d. Alytuje. Mokėsi Alytaus 9- ojoje vidurinėje  (dabar  – Jotvingių gimnazija)  ir 5-ojoje (dabar  – Dainavos) vidurinėje  mokyklose. 1992 m. pradėjo  ir 1996 m. baigė  informatikos bakalauro studijas Vytauto  Didžiojo universitete (VDU), baigiamasis darbas
„Grafų algoritmų teisingumo įrodinėjimas funkciniame programavime“. 1998m. apgynė taikomosios informatikos magistro darbą  „Abstraktūs duomenų tipai formaliam sistemų specifikavime“ (vadovas daktaras Valentinas Kriaučiukas). 1999–2001 m. – Kauno  technologijos  universiteto Verslo informatikos katedros 1995–2000 m. dirbo programuotoju UAB „Equinox  Europe“, 2000–2001 m. UAB  „Elsis“ projektų  vadovu.
Nuo 2001 iki 2006 m. Nyderlandų Tventės universiteto Formaliųjų metodų ir įrankių grupės doktorantas ir  mokslinis darbuotojas. 2000–2007 m. aktyviai dalyvavo daugelyje vasaros ir žiemos mokyklų: 5-ojoje Estijos žiemos mokykloje (EWSCS),  2000; „Lygiagrečių  procesų modeliavimas  ir verifikavimas“, MOVEP ‘2k, Nantas,  2000; „Formalūs metodai  ir efektyvumo  analizė“, FMPA2k,  Nijmegenas,  2000; „Programinės įrangos inžinerinės teorijos“, Marktoberdorfas, 2000; „Programinės įrangos modeliai,  algebros  ir logika“, Marktoberdorfas, 2002; „Hibridinių sistemų modeliavimas ir valdymas“, 2003; IPA  dienos 2001–2004, Nyderlandai.
2006 m. apgynė  daktaro  disertaciją  „Hibridinės technikos  hibridinėms sistemoms“ (Hybrid  Techniques  for Hybrid  Systems), vadovas profesorius daktaras  Hendrikas Edas Brinksma, Nyderlandų  Tventės universitetas. 2007–
2008 m. dirbo  UAB  „Elitnet“ produktų ir projektų  vadovu. Nuo  2007 m. VDU Informatikos fakulteto  mokslininkas  stažuotojas  ir projektų  vadovas.
Moksliniai  interesai:
Įrankių integravimas ir interoperabilumas. Įrankių, skirtų formalių metodų taikymui, kūrimas  bei integravimas,  įrankių kūrimas  akademinėje aplinkoje (LIST  projektas).
Hibridinės sistemos. Formalus hibridinių sistemų modeliavimas, imitacinis modeliavimas ir analizė (Behavioural Hybrid Process Calculus, BHPC). Įrankių darbui su hibridinėmis sistemomis kūrimas (Bhave tool-set) (CASH, HYCON, HiTess  projektai).
Reaktyviųjų  laiko  sistemų  formalusis  specifikavimas,  verifikavimas  ir analizė  (Ametist projektas).
Kiekybinių metodų taikymas politologijoje (HiTess, e.demokratija, demokratija.info).
Kita  mokslinė  veikla: Lietuvos  jaunųjų  mokslininkų  sąjungos  (LJMS) tarybos  narys (2007), LJMS  geriausių  2006 ir 2007 m. apgintų  disertacijų apdovanojimo konkursų  pirmojo  etapo  vertintojas,  11-ųjų  olandiškųjų testavimo  dienų  vietinis organizatorius (2006).
Interesai ir pomėgiai:  grožinė literatūra, kelionės.
Meninė-organizacinė veikla: vienas iš surface.lt  (kartu  su Agne Jonkute ir Aurimu  Švedu) steigėjų  bei koordinatorių; vienas iš 2001–2003 m. Elnių slėnio plenerų (ESP) organizatorių ir dalyvių, 2001 m. organizavo ESP parodas Vilniaus „Akademijos“ galerijoje, Kauno  galerijose  „AL“ ir „Studija“  ir jose dalyvavo; 2003 m. organizavo ESP parodą Menų  spaustuvėje  Vilniuje ir joje dalyvavo; 2004 m. parodos  Kauno  dailės galerijoje organizatorius ir dalyvis;
2005 m. organizavo (kartu su A.Jonkute ir Žygimantu Medeliu)  „Spermatikos logos“ parodą  Kauno dailės galerijoje ir joje dalyvavo.

Antanas KudzysAntanas  Kudzys gimė 1925 m. gegužės 19 d. Seirijų  miestelio  siuvėjų Julijos  Šatikauskaitės  ir nepriklausomybės kovų dalyvio, Vyčio Kryžiaus kavalieriaus  Prano  Kudzio šeimoje.
1937 m. baigė Seirijų pradžios mokyklos šešis skyrius, o 1943 m. – Alytaus valstybinę gimnaziją.  1945 m. pradeda studijuoti  Kauno  Vytauto  Didžiojo universitete Statybos  fakultete.  Jį baigęs 1950 m. paskiriamas  asistentu  į Statybinės  mechanikos  katedrą.    Tačiau  po pusmečio,  kaip ne visai lojalus sovietinei  santvarkai,  turėjo  palikti  katedrą.  1951–1960 m. dirbo  Kauno statybos  ir projektavimo organizacijose.
1956–1958 m. mokėsi  KPI  aspirantūroje ir dėstė  medžiagų  atsparumo kursą.
1959 m. A. Kudzys apgina  technikos  mokslų kandidato (dabar  daktaro) disertaciją  tema „Įražų pasiskirstymo  nekarpytose iš anksto  įtemptose gelžbetoninėse  sijose klausimu”. 1960 m. jis persikėlė  į  Vilnių,  į  tuometinį KPI Vilniaus filialą. Čia 1962 m. jam buvo suteiktas  docento  vardas. 1965 m. išrinktas KPI Vilniaus filialo įsteigtos naujos Statybinių konstrukcijų  katedros vedėju, o 1967 m. jam suteiktas  profesoriaus vardas.
Projektuodamas elektros linijų atramas, susidomėjo centrifuguotojo betono ir gelžbetonio mechanika.  Gausius  tyrimų duomenis  A. Kudzys apibendrino technikos  mokslų daktaro (dabar  habilituoto mokslų daktaro) disertacijoje „Trumpalaike apkrova  veikiamų gelžbetoninių   žiedinio  skerspjūvio konstrukcijų  darbo  tyrimas”,  kurią  apgynė  1967 m. Maskvos  betono  ir gelžbetonio mokslo tiriamajame institute. Šios disertacijos teiginiais remiamasi, kai projektuojamos bokštinių statinių laikančiosios gelžbetoninės konstrukcijos. Už šiuos darbus  1974 m. A. Kudziui paskirta  Lietuvos valstybinė premija.
Tuo pačiu laikotarpiu profesorius nagrinėjo armuotų konstrukcijų sudėtingą įtempių ir deformacijų  būvį, tobulino  gelžbetonio  teoriją ir sukūrė  naujus jo skaičiavimo ir optimizavimo  principus.  1969 m. KPI  Vilniaus  filialui tapus savarankiška aukštąja mokykla – Vilniaus inžineriniu statybos institutu (VISI), jo Gelžbetoninių konstrukcijų katedrai  trisdešimt metų vadovavo A. Kudzys. Norėdamas gerinti katedros dėstytojų pedagoginį darbą bei mokslinį išprusimą, profesorius skatino kolektyvinį vadovėlių parengimą. Pats yra penkių vadovėlių autorius.  Už vadovėlį „Gelžbetoninės konstrukcijos” jam, taip pat trims kitus platesnius  skyrius parašiusiems  bendraautoriams 1982 m. buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija.
Rusų kalba A. Kudzio parengtas dviejų dalių vadovėlis „Gelžbetoninės ir mūrinės  konstrukcijos”  1988 m. ir 1989 m. buvusios TSRS aukštojo mokslo ministerijos patvirtintas oficialiu vadovėliu statybinių specialybių studentams. Profesorius buvo tęstinio mokslo darbų leidinio „Gelžbetoninės konstrukcijos” vyriausiuoju redaktoriumi (išleista 17 leidinio tomų).
1975 m. profesoriui suteiktas  Nusipelniusio  mokslo ir technikos  veikėjo garbės vardas, o 1980 m. jis išrinktas Lietuvos mokslų akademijos  (MA) nariu korespondentu (1990 m. – tikruoju  nariu).  1992–2002 m. dirbo  Lietuvos MA Technikos  mokslų skyriaus pirmininko pavaduotoju.
Savo sukurtų  metodų  pagrindus  profesorius apibendrino  šešiose monografijose  ir daugelyje  straipsnių.  1988 m. profesorius buvusios TSRS aukštojo mokslo darbuotojų konkurse  laimėjo  trečiąją  premiją.  Jais rėmėsi 1988 m. Budapešto  technikos universitetas, suteikdamas  A. Kudziui  garbės daktaro  vardą.
Profesorius  buvo Tarptautinės įtemptojo gelžbetonio federacijos Lietuvos filialo pirmininku (1973–1990), Europos  betono  komiteto  CEB nariu (1972–1990), 1991 m. priimtas  į  Tarptautinę  tiltų ir antžeminės  statybos asociaciją (IABSE).  1992–1995 m. buvo valstybės konsultantu projektavimui ir statybai Vyriausybėje.
Parengė  ir išleido „Rusų–lietuvių kalbų statybos terminų  žodyną” (1992), „Anglų–lietuvių kalbų  statybos  terminų  žodyną” (1993)  ir „Daugiakalbį statybos  terminų  žodyną” (2002).
Energingai vadovavo Statybinių konstrukcijų mokslo-tiriamųjų laboratorijų įkūrimui KPI Vilniaus  filiale (1963–1968) ir Vilniaus  inžineriniame statybos 34 institute  (1969–1983 m.).

Algirdas KunčinasAlgirdas Kunčinas gimė 1948 m. sausio 27 d. Alytuje, mokytojų šeimoje. 1954 m. pradėjo  lankyti Alytaus 2-ąją (dabar  – Adolfo Ramanausko-Vanago) vidurinę mokyklą, ją 1965 m. baigė aukso medaliu.  Besimokydamas  aktyviai sportavo (tinklinis, lengvoji atletika, rankinis), grojo pučiamųjų orkestre, kaimo kapeloje.
1965 m. įstojo į  Kauno  politechnikos instituto  Vilniaus filialo (KPI VF) (nuo  1969 m. – Vilniaus  inžinerinis  statybos  institutas) Prietaisų  gamybos fakultetą.  Jį baigė su pagyrimu  ir įgijo inžinieriaus  radisto  diplomą.  Studijų metais  aktyviau  sportavo, visą laiką  žaidė  instituto  tinklinio  rinktinėje, ketverius metus buvo instituto  sporto  klubo pirmininku.  Su Vilniaus rinktine tapo Lietuvos  jaunių  čempionu,  su KPI  VF komanda  – Lietuvos  aukštųjų mokyklų čempionu, Vilniaus miesto čempionu,  „Sporto“  taurės  finalininku.
Paskutiniais  studijų metais pradėjo  domėtis filosofija, su pagyrimu baigęs Vilniaus inžinerinio  statybos  instituto  Prietaisų  gamybos fakulteto  radijo aparatūros konstravimo ir gamybos technologijos  specialybę dirbo  instituto Filosofijos katedroje asistentu,  vyr. dėstytoju,  docentu.
1975–1978 m.  studijavo  Vilniaus  universiteto Filosofijos  katedros aspirantūroje, disertacijos  moksliniai  vadovai buvo profesorius Eugenijus Meškauskas  ir docentas Bronislovas  Kuzmickas.  1982 m. apgynė disertaciją tema  „Pažinimas  kaip  funkcinis modeliavimas”,  buvo suteiktas  filosofijos mokslų kandidato laipsnis (1993 m. nostrifikuotas į  mokslo daktaro  laipsnį), 1984 m. – docento  vardas. Visą laiką dėstė filosofijos kursą, mokslinio darbo sfera  – pažinimo  teorija,  mokslo  metodologija, technikos  filosofija, informacinės visuomenės  plėtros  socialinės  problemos.  1985–1990 m. dirbo Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoje (nuo 1989 m. – Liaudies švietimo ministerija) skyriaus, valdybos viršininku, 1990–1992 m. – Vilniaus technikos  universiteto Filosofijos  katedroje. 1996–2000 m. vėl ėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto docento pareigas, dėstė filosofijos įvado kursą. Paskelbė per 50 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių Lietuvoje, Rusijoje ir Vokietijoje,  skaitė  pranešimus  tarptautinėse  konferencijose Lenkijoje, Lietuvoje,  Pietų Korėjoje,  Rusijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Ukrainoje.
1992–1996 m. ir 2000–2004 m. A. Kunčinas  išrinktas į  Seimą.
2004–2005 m. dirbo Vilniaus Gedimino technikos universitete (Filosofijos ir  politologijos katedros  docentas), 2005–2006  m.  –  AB  „Lietuvos geležinkeliai”  Informacinių technologijų  centro  direktoriaus pavaduotojas), nuo  2006 m. eina  Valstybinės  duomenų apsaugos  inspekcijos  direktoriaus pareigas.
1968 m. vedė, žmona Elena  Kunčinienė  (Genevičiūtė), gimusi 1947 m. gegužės 8 d. Alytuje, mokėsi tos pačios mokyklos lygiagrečioje klasėje, baigė Vilniaus  pedagoginio instituto  Lietuvių  kalbos  ir literatūros fakultetą,  ilgus metus dirbo „Moksleivio“ redakcijoje korektore, redaktore, pastaruoju metu dirba redaktore VĮ Seimo leidykloje „Valstybės žinios“.
Kunčinai užaugino du sūnus. Vyresnysis – Šarūnas, gimęs 1971 m. Vilniuje, mokėsi Vilniaus   inžineriniame  statybos  institute,  šiuo metu  dirba  UAB „Danalim“ direktoriumi, dalyvauja rokerių judėjime, yra vieno Vilniaus rokerių klubo prezidentas. Jaunesnysis – Domininkas, gimęs 1976 m., baigė Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultetą,  dirbo įvairiose žiniasklaidos firmose, šiuo metu dirba fotostudijos „Ciklopas“ prodiuseriu, dainuoja grupėje „Dr. Green“, gan dažnai gastroliuoja  užsienyje. A. Kunčino pomėgiai: faleristika, knygos, kryžiažodžiai, kelionės, pypkiavimas, sportas  (tinklinis,  badmintonas, dviračių sportas).

Vincas KupčinskasVincas  Kupčinskas  gimė 1951 m. vasario  20 d. Giluičių  kaime,  Simno seniūnijoje,  Alytaus rajone.
1958–1962 m. mokėsi  Kavalčiukų  (Alytaus  r.)  pradinėje  mokykloje, 1962–1969 m. – Simno  (Alytaus  r.)  vidurinėje  mokykloje,  1978 m. baigė Lietuvos  žemės ūkio  akademijos  (LŽŪA) Agronomijos  fakultetą,  įgijo mokslinio agronomo specialybę.
1978–1981 m. dirbo „Verknės“  kolūkio (Prienų  r.) agronomu; 1981–2005 – Lietuvos žemdirbystės instituto (LŽI) Perlojos bandymų stoties (Varėnos r.) vyr. moksliniu bendradarbiu. 1992–2004 m. Perlojos bandymų  stoties direktorius; 2005–2006 m. LR  Seimo  narės  Danutės  Bekintienės padėjėjas- sekretorius, nuo 2006 m. Tėvynės sąjungos Vilniaus regiono  vadybininkas.
1988 m. apgynė agrarinių  mokslų daktaro  disertaciją  „Lauko  sėjomainos intensyvinimo faktoriai Lietuvos TSR velėninėse jaurinėse priesmėlio dirvose“. Parašė  knygą „Žemdirbystės ypatumai  lengvuose  dirvožemiuose“  (1999), knygeles „Grikių  auginimas“ (1990), „Grikių  auginimas  ir jų patiekalai“ (su bendraautoriais, 1994), paskelbė  per  60 mokslinių  ir mokslo populiarinimo straipsnių.  Stažavosi Kristianstade (1992), Svaliovo Veibule  (1998) Švedijoje.
Mokslinės  veiklos laikotarpiu vykdė fundamentinius ir taikomuosius mokslinius  tyrimus  – Lietinimo,   įsėlių ir tręšimo įtaka sėjomainoje (daugiafaktoris lauko bandymas) remdamasis šiuo darbu  apgynė agrarinių mokslų  daktaro  disertaciją;  Kukurūzų  ir perkų mišinių derlingumo tyrimas; Azoto  trąšų normų  įtaka nitratų kiekiui  skirtingo vegetacijos periodo bulvių gumbuose (bandymai);  Grikių sėjos laiko, būdų ir sėklos normų tyrimai (lauko bandymai);  Žiemkenčių  veislių palyginimo derliaus nuėmimo  konvejeriui patikslinti (lauko bandymai).  Tęsė ir  baigė  daugiamečius  (1960–2004) Mineralinių ir organinių trąšų derinių įtakos lengvų dirvožemių agrocheminių savybių kitimui, derliaus kokybei ir sėjomainos produktyvumui daugiafaktorius stacionarinius tyrimus. Dirbo tobulinant maistinių ir sėklinių bulvių auginimo technologijas.  Kartu su Švedijos ir Suomijos mokslininkais  tyrė įvairių veislių grikių  produktyvumą. Parašė  nemažai  baigiamųjų mokslinių  ataskaitų. Dalyvavo programoje nustatant javų pasėlių  būklę aerovizualiniais  ir kitais metodais.  Parengė  grikių sėklos valstybinius standartus. Vadovavo  grikių ir baltųjų garstyčių  tiriamųjų  darbų  temoms.  Minint  LŽI  Perlojos  bandymų stoties 40-metį (1999) suorganizavo ir vedė tarptautinę mokslinę konferenciją. Skaitė  mokslinius  pranešimus Lietuvos  ir užsienio šalių – Rusijos,  Latvijos, Švedijos konferencijose, paskaitas  LŽŪA ir kitose  žemės ūkio mokslo  bei mokymo įstaigose. Dalyvavo valstybinių egzaminų komisijų darbe. Organizavo ir vedė seminarus, lauko dienas. Konsultavo ūkininkus. Sukūrė daug mokslinių programų ir projektų.
Mokslinės veiklos laikotarpiu buvo LŽI tarybos; LŽI direktorių kolegijos; Doktorantūros komiteto; įvairių egzaminų komisijų; Lietuvos nederlingų žemių asociacijos tarybos; Lietuvos sėklų augintojų asociacijos; Lietuvos Respublikos savivaldybių  tarybos  Žemės ūkio  komiteto;  Šiaurės šalių mokslininkų asociacijos  narys.
Lietuvos  Persitvarkymo  Sąjūdžio (LPS)  Perlojos  grupės  pirmininkas  ir įkūrėjas (1988),  Varėnos  LPS tarybos  narys. Vienas  iš Tėvynės sąjungos (Lietuvos  konservatorių) steigiamojo  suvažiavimo (1993) delegatų  partijos steigėjų.  Varėnos  rajono  Tėvynės sąjungos tarybos  narys. Varėnos  apylinkės tarybos pirmininkas  (1990–1995), Varėnos rajono tarybos narys (1995–2000).
Moka anglų, rusų, lenkų kalbas. Žmona Regina  (g. 1952), vaikai Jūratė  (g. 1974), Raimundas (g. 1978). Pomėgiai:  kelionės,  kryžiažodžiai, senovinių daiktų kolekcionavimas.

Vincas LapinskasVincas Lapinskas gimė 1920 m. balandžio 4 d. Raitininkų kaime, Merkinės valsčiuje, Alytaus  apskrityje,  gausioje valstiečių  šeimoje. Tėvas Alfonsas Lapinskas  (1888–1957), motina  Valerija  Barysaitė-Lapinskienė  (1888–1976). Iš gausios Lapinskų šeimos, keturiolikos vaikų, išaugo devyni – penkios seserys ir keturi  broliai. Vincas buvo septintas.  Baigęs Raitininkų pradžios mokyklos keturias  klases ir pasirengęs įstojo į  Alytaus  gimnazijos  antrą  klasę. Tačiau dėl motinos sunkios ligos mokytis negalėjo, nes jai gydyti reikėjo didelių lėšų.
1935 m. padedamas brolių Alfonso ir Cezario grįžo į Alytaus žaliąją gimnaziją, ją sėkmingai  baigė 1941 m. birželio 21 d. Iškilmingos abiturientų išleistuvės nevyko, nes birželio 22 d. 5 val. ryto kilo karas.
Vienus metus mokytojavo Giraitės  pradžios mokykloje netoli Nedzingės miestelio  (Alytaus apskr.).  1942 m. įstojo į  Vilniaus  universiteto Medicinos fakultetą.
Vokiečių okupacijos metais studijuoti  buvo sunku, mat 1943 m. pavasarį, vokiečių valdžiai uždarius universitetą,  studijas teko tęsti pogrindyje prieš tai pasirūpinus  suklastotais darbo dokumentais. Būdamas trečio kurso studentas pradėjo  dirbti Medicinos fakulteto Anatomijos  katedroje laborantu, o baigęs šį fakultetą  – asistentu  ir vėliau vyr. dėstytoju.
Nuo  1953 m. dirbo  Sveikatos apsaugos  ministerijoje  (SAM)  Gydymo ir profilaktikos valdybos viršininku. 1954 m. SAM atsiradus  naujam  vyriausiojo respublikos  radiologo  ir rentgenologo etatui,  buvo paskirtas  į šias pareigas ir pusę metų specializavosi Sankt Peterburgo gydytojų tobulinimosi  institute.
Dirbdamas ministerijoje,  padėjo  atstatyti  ir perorganizuoti per  karą sunaikintą Rentgenologijos ir sukurti naują Medicininės radiologijos tarnybas. Kartu  dirbo  ir Vilniaus šv. Jokūbo  klinikinėje  ligoninėje  rentgenologu. 1958 m. dalyvavo tarptautiniame radiologų kongrese  „International Congress  of Radiation Research” JAV Vermonto valstijos Burlingtono  mieste.
1963 m.  apgynė  daktaro   disertaciją  tema  „Dvylikapirštės  žarnos divertikulų  klinikinė reikšmė”.  1967 m. konkurso  tvarka  grįžo į  Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų propedeutikos katedrą docentauti, skaitė  paskaitas,  vedė  rentgenologijos ir radiologijos  praktikos  darbus studentams. 1969 m. perkeltas  į  Rentgenologijos ir ftiziatrijos  katedrą.
1969 m. apgynė habilituoto daktaro  disertaciją  „Elektrorentgenografija (kseroradiografija) ir jos panaudojimas klinikinėje  rentgenodiagnostikoje”. Už ilgametį mokslinį ir pedagoginį darbą  1975 m. V. Lapinskui  suteikti profesoriaus, o 1980 m. – Respublikos nusipelniusio gydytojo vardai.
1963 m. sujungė  visas rentgenologų ir radiologų  mokslines  draugijas  į Respublikinę rentgenologų ir radiologų  draugiją  ir buvo  ilgametis  jos pirmininkas.  Organizavo respublikines,  Pabaltijo  respublikų  rentgenologų ir radiologų  konferencijas,  buvo aktyvus jų dalyvis. Kėlė kvalifikaciją Maskvoje, Sankt Peterburge, Prahoje,  Leipcige.
Aktyviai propaguoja medicinos  mokslo žinias spaudoje.  Yra daugiau  nei 300 mokslinių ir populiarių straipsnių, 6 knygų autorius ir bendraautoris. Daug padėjo  ir šiuo metu  padeda mokslo  darbuotojams ir gydytojams  rašant disertacijas.  Oponavo  keturias  habilituoto daktaro  ir 24 daktaro  disertacijas.

Vincas Lapinskas2Profesorius  Vincas  Lapinskas,  Izidoriaus  sūnus,  chirurgas. Gimė  1929 m. Raitininkų kaime, Alytaus rajone.
1946 m. baigė Merkinės  gimnaziją ir tais pačiais metais  įstojo į Vilniaus universiteto (VU)  Medicinos  fakulteto  Gydomąjį skyrių. 1952 m. baigė VU Medicinos  fakultetą,  įgijo gydytojo specialybę. Pagal paskyrimą  nuo 1952 m. iki 1953 m.  dirbo Klaipėdos  apskrities  ligoninėje  gydytoju  chirurgu- ordinatoriumi. 1953–1954 m. pašauktas  į  kariuomenę,  buvo pulko gydytoju.
1954–1960 m. dirbo  Vilniaus  miesto  4-osios ligoninės  Chirurgijos  skyriuje gydytoju ordinatoriumi. 1960 m. įstojo į Vilniaus  universiteto Medicinos fakulteto  Hospitalinės chirurgijos katedros stacionarinę aspirantūrą, ją baigęs
1964 m. apgynė  medicinos  mokslų  kandidato (daktaro) disertaciją  tema „Skrandžio  ir dvylikapirštės žarnos  prakiurusių opų  chirurginio  gydymo rezultatai”.
Nuo  1963 m. dirbo  VU  Medicinos  fakulteto  Chirurgijos  katedroje asistentu, o nuo 1968 m. – docentu. 1970 m. apgynė habilituoto mokslų daktaro disertaciją  „Duomenys  apie  kraujo  nutekėjimo sutrikimo  įtaką skrandžio patologijai  ir hemigastrektomijos su vagotomija  reikšmę, gydant  opalige sergančius  ligonius”. 1977 m. jam suteiktas medicinos  mokslų profesoriaus vardas.
Įsteigus Gydytojų tobulinimosi  fakultetą  buvo paskirtas  jo vadovu, dirbo iki 1990 m. Dėl ligos 1990 m. išėjo į  pensiją.
Profesorius  V. Lapinskas  parengė  ir spaudoje  paskelbė  280 mokslinių darbų.  15 metų buvo Medicinos  fakulteto  Mokslinės  tarybos  sekretoriumi. Parašė ir išspausdino 6 mokslines monografijas  apie skrandžio ir skydliaukės ligas.
Buvo aukštos kvalifikacijos specialistas  ir nepriekaištingos  erudicijos žmogus.

Evaldas LebedysEvaldas  Lebedys  gimė 1979 m. balandžio  6 d. Simne,  Alytaus  rajone. Studijas  Vilniaus  Gedimino  technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakultete  pradėjo  1997 m. 2001 m. apgynė informatikos bakalauro baigiamąjį darbą  tema „Užsakymų  valdymo sistemos   duomenų  bazė“. Tais pat metais įstojo į magistrantūros studijas ir 2003 m. apgynė informatikos mokslo magistro baigiamąjį darbą  „Verslo  modeliavimas  verslo taisyklių pagrindu  IS kūrimo procese“.
2003 m. pradėjo  doktorantūros studijas  Vilniaus  Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Informacinių sistemų katedroje.
2007 m. apgynė  daktaro  disertaciją  tema  „Duomenų kokybės reikalavimų realizavimas  informacinėse sistemose”.
Mokslinių  interesų  sritys:
Informacinių sistemų  kūrimas  verslo taisyklių atžvilgiu,
Duomenų kokybės reikalavimai  ir duomenų  kokybės užtikrinimas.
21 publikacijos  autorius  ar bendraautoris.
Pomėgiai:  laisvalaikiu  mėgsta  sportuoti, iškylauti gamtoje,  skaityti tiek grožinę, tiek mokslinę literatūrą.

Edmundas LekevičiusEdmundas Lekevičius gimė 1942 m. gruodžio 7 d. Alytuje. Vedęs, turi 3 vaikus, gimusius 1971, 1980 ir 2001 m.
Išsilavinimas:
1960 m. Alytaus 1-oji (dabar  – Dzūkijos)  vidurinė  mokykla.
1969 m.  Vilniaus  universitetas (biologas,  biologijos  ir     chemijos mokytojas).
1974 m. Aspirantūra Bendrosios  genetikos institute  Maskvoje (biologijos mokslų kandidatas).
Kvalifikacija, laipsniai ir vardai:
Molekulinė  genetika  (biologijos  mokslų kandidatas, 1974) Ekologinė genetika
Evoliucinė  biologija
Ekologija  (habilituotas daktaras,  1997)
Biomedicinos  mokslai  (profesoriaus vardas,  2002) Disertacijų pavadinimai:
Daktaro:  „Ultravioletinės mutagenezės Bacillus  subtilis  ląstelėse efektyvumo  reguliacijos tyrimai”.
Habilitacijos darbo: „Adaptyvių persitvarkymų bendrijos, populiacijos ir organizmo lygmenyse modelis”.
Moksliniai  interesai:
Ekologija:   bendroji   adaptacijos   teorija,   ekosistemų   evoliucija (fenomenologija ir mechanizmai).
Teorinė  biologija:  biologijos  metodologija, deduktyvūs  metodai  ir jų taikymas,  funkcionavimo  biologijos  ir evoliucinės  biologijos  apjungimo problema,  evoliucijos mechanizmai.
Darbovietės ir pareigos:
1974–1977 m. Jaunesnysis  mokslinis  bendradarbis Botanikos  institute (Vilnius).
1977–1984 m. Vyresnysis mokslinis  bendradarbis Botanikos  institute (Vilnius).
1984–1991 m. Hidrobiologijos laboratorijos vadovas Ekologijos  institute (Vilnius).
1991–1993 m. Konsultantas Lietuvos  Respublikos Vyriausybės  aparate.
1993–1998 m.  Direktoriaus  pavaduotojas (1993–1994),  vyresnysis mokslinis  bendradarbis (1994–1997), vyriausiasis mokslinis  bendradarbis (1997–1998) Pedagogikos  institute  (Vilnius).
Nuo  1998 m. docentas  Vilniaus  universitete,  nuo  2005 m. iki šiol – profesorius Vilniaus universitete.
Dėstomos  disciplinos:  bendroji  ekologija  ir ekologija  bakalaurantams, ekosistemų evoliucija ir adaptacijos  teorija  magistrantams.
Publikacijos: 3 mokslinės monografijos,  be bendraautorių; 29 moksliniai straipsniai;  20 mokslinių  pranešimų  tezių;  1 skyrius (67 psl.) vadovėlyje aukštosioms mokykloms; 1 metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams, su bendraautoriais; 12 publikacijų  (programos, koncepcijos,  standartai, vadovėliai,  mokymo  ir metodinės  priemonės) Lietuvos  bendrojo  lavinimo mokykloms; apie 30 mokslo populiarinimo straipsnių lietuviškoje spaudoje.
Pomėgiai:  bendravimas su šeimos nariais  (ypač  nežabotas  dūkimas, žaidimai,  improvizacijos,  muzikavimas  ir pan.),  kelionės  į  gamtą,  grožinės literatūros skaitymas.

Romualdas Kazimieras LekevičiusRomualdas Kazimieras  Lekevičius gimė 1938 m. rugpjūčio 25 d. Alytuje. 1956 m. baigė Alytaus 1-ąją (dabar  – Dzūkijos)  vidurinę mokyklą, 1961 m. – Vilniaus universiteto Gamtos  fakultetą,  įgijo biologo-zoologo specialybę.
1963–1966 m. mokėsi  aspirantūroje Maskvoje, Biofizikos ir Bendrosios genetikos  institutuose.
Nuo  1966 m. dėsto  radiacinę, ląstelės,  žmogaus ir ekologinę genetiką, bioetiką Vilniaus universitete. Kartu Ekologinės genetikos laboratorijos mokslinis vadovas.
1977 m.  R.  Lekevičiui  suteiktas  docento,  1987 m.  – profesoriaus pedagoginis  vardas.
1967 m. Vilniaus universitete Gamtos fakulteto taryboje apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją  „Kai kurių purino  su alkilinančiomis  grupėmis darinių  citogenetinio poveikio  dinamikos  analizė  ir jų poveikio  su grynų alkilinančių junginių poveikiu žmogaus audinių kultūros ląstelėms palyginimas”, o 1984 m. Maskvoje,  Bendrosios  genetikos institute,  – biologijos  mokslų daktaro  disertaciją  „Cheminės  mutagenezės specifiškumas ir mutagenų poveikio įvertinimas aplinkos užteršimo regioninio monitoringo atveju”. 1993 m. nostrifikuotas habilituotu daktaru  (gamtos  mokslai).
Daktaro disertacijoje  aptarė  aplinkos  užteršimo regioninio  genetinio monitoringo rezultatus. Pirmą kartą  Lietuvoje  parengė  regioninio  mutagenų poveikio monitoringo modelį, testsistemą bei metodinių priemonių  mutagenų kiekiui įvertinti. Ištyrė purino junginių pavyzdžiu mutagenezės mechanizmą ir chromosomų aberacijų  specifikos, veikiant alkilpurinais,  dinamiką. Nustatė kelių mutagenų poveikio  vienu metu  efektą  bei specifiką. Išaiškino Neries, Nemuno, Dunojaus upių vandens mutageniškumo laipsnį bei jo priklausomybę nuo  sezono,  teršiančio  šaltinio atstumo  ir kitų  aplinkos  veiksnių. Nustatė tinkamiausias genetiniam monitoringui žinduolių gyvūnų-indikatorių rūšis.
Vienas ir su bendraautoriais paskelbė apie 200 mokslinių straipsnių, knygų, tarp jų knygą „Ekologinė genetika” (1980), monografiją „Cheminė mutagenezė ir aplinkos  užterštumas” (1983, rusų  k.).  Paskelbė  kelis šimtus mokslo populiarinimo straipsnių,  parengė mokymo priemonių  studentams. Leidinio „Drūkšių  ežero  vandens  gyvūnų populiacijų  ir bendrijų bazinė  būklė”  (ser. „Šiluminė energetika ir aplinka”,  t. 5, 1986, rusų k.) bendraautoris.
Skaitė mokslinius pranešimus Anglijoje, JAV, Šveicarijoje. 1971–1972 m. stažavosi Čikagos  universitete.
Vadovavo  devynių  mokslų  daktarų  moksliniams  darbams,  keturi  jo mokiniai parengė habilituoto daktaro  disertacijas.
Dalyvavo mokslinėse  ekspedicijose  Okos  rezervate,  Tolimuosiuose Rytuose, Tadžikistane,  Azerbaidžane, Amerikoje.
Laikomas  ekologinės  genetikos  pradininku Lietuvoje.  Ištyrė kai kurių purinų mutageniškumą,  sukūrė  planą,  leidžiantį įvertinti aplinkos  užteršimo genetinius padarinius.
Lietuvos  genetikų  ir selekcininkų,  Lietuvos  ornitologų  draugijų  narys. Aktyvus Lietuvos  gamtos  apsaugos  draugijos  narys, ilgametis  šios draugijos skyriaus Vilniaus  universitete pirmininkas.  Nuo  1993 m. Europos  Tarybos Bioetikos  koordinacinio komiteto  narys, atstovauja  Lietuvai.
1996 m. už darbą  „Aplinkos  užterštumo  Lietuvoje  genotoksikologinis įvertinimas” R. Lekevičiui (kartu  su kitais) paskirta  Lietuvos mokslo premija.
2005 m. pabaigoje jam suteiktas Vilniaus universiteto profesoriaus emerito vardas.

Virginijus LepeškaVirginijus Lepeška gimė 1955 m. gegužės 30 d. Alytuje.
1979 m. baigė Vilniaus universitetą (psichologijos  specialybė).
1984–1985 m. Vilniaus  universiteto Sociologinių  tyrimų  laboratorijos jaunesnysis   mokslinis bendradarbis.
1987–1991 m. Vilniaus  pedagoginio  instituto  Psichologijos  katedros asistentas.
1991–1995 m. žurnalo  „Psichologija  Tau“  redaktoriaus pavaduotojas.
1993 m. jam suteiktas  socialinių  mokslų (psichologijos)  daktaro  vardas (Vilniaus  universitetas).
1991–1995 m. Žmogaus  studijų  centro  direktorius.
Nuo 1995 m. iki dabar  yra Organizacijų  vystymo centro  direktorius. Nuo 1991 m. iki šiol eina Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docento pareigas.
V. L epeška yra  Lietuvos  psichologų  sąjungos,  Europos   darbo  ir organizacinės psichologijos  asociacijos
Stažavosi Kopenhagos (Danija, 1994), Oslo (Norvegija, 1994), Zalcburgo (Austrija,  1998), Bergeno  (Norvegija),  Vebsterio  (JAV)  universitetuose, taip pat Kalifornijos  universite Long Biče (JAV).
Skaitė  pranešimus  mokslinėse  konferencijose Vokietijoje,  Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Latvijoje, Suomijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Italijoje.
Pomėgiai: kelionės, žvejyba, kalnų slidinėjimas.

Aldona Elena MatukonytėAldona  Elena  Matukonytė-Liatukienė gimė  1922 m. birželio  17 d. Noragėlių  kaime, Seirijų valsčiuje, mokytojo šeimoje.
Mokėsi  Leipalingio  pradinėje  mokykloje, Kalvarijos, Alytaus  ir Utenos gimnazijose.  Pastarąją baigė 1940 m. ir tais pačiais metais  įstojo į  Vilniaus valstybinio universiteto Medicinos fakultetą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui okupacinė valdžia universitetą uždarė. A. Matukonytė į jį grįžo 1945 m. ir baigė 1948 m. Jai buvo suteikta chemikės-farmacininkės  kvalifikacija.
Dirbti A. Matukonytė-Liatukienė pradėjo  labai anksti. Būdama  gabi tiek humanitariniams, tiek tiksliesiems mokslams, dar besimokydama gimnazijose ji nuolat  dirbo  korepetitore. Studijuodama Vilniaus  valstybiniame  Vinco Kapsuko  universitete,  nuo 1945 m. iki 1948 m. dirbo Medicinos  bibliotekoje bibliotekininke, bibliografe,  nuo  1948 m. iki 1950 m. – LTSR  mokslų akademijos  (MA)  Medicinos  ir onkologijos  institute,  nuo  1950 m. iki 1958 m. – Gamtos  mokslų fakulteto  Biochemijos  katedros vyr. laborante, o nuo
1958 m. iki pensijos  – Lietuvos  mokslų  akademijos  Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto biochemijos laboratorijoje. Jos mokslinio darbo sritis – dėl reumatinių ligų organizme vykstančių biocheminių pakitimų tyrimai. Sekti užsienio spaudą  šia tema A. Liatukienei labai  padėjo  svetimų  kalbų mokėjimas.  Ji dar  gimnazijoje  išmoko vokiečių  ir prancūzų,  o vėliau jau savarankiškai ispanų, lenkų, rusų ir anglų kalbas.
A. Matukonytė-Liatukienė parengė ir  1965 m.  apgynė  disertaciją „Baltymų,  cukraus  ir cholesterino kiekio kraujyje dinamika  eksperimentinio reumatinio proceso  vystymosi metu,  keičiant  hipotalamo-hipofizės funkcinę būklę”, už kurią 1966 m. jai suteiktas biologijos mokslų kandidato laipsnis, o 1971 m. už tolesnius  darbus  šioje srityje – docento vardas.  1993 m. pagal šiuos diplomus Lietuvos MA atestacinė komisija A. Liatukienei suteikė gamtos mokslų daktaro  laipsnį ir docento  vardą.
A . Matukonytės-Liatukienės mokslo  darbų  sąraše  – 27 moksliniai straipsniai.  Ji pateikė du racionalizacinius pasiūlymus.

Regina MatukonytėRegina  Matukonytė-Likšienė gimė 1929 m. birželio 25 d. Leipalingyje, Lazdijų  rajone.  Mokėsi  Kalvarijoje, Utenoje, Alytuje  ir Kaune.  1947 m., baigusi Kauno II mergaičių gimnaziją, įstojo į Kauno universiteto Technologijos fakulteto  Chemijos  skyrių. Jį baigė 1952 m. jau kaip Kauno  politechnikos instituto  (KPI)  mokymosi padalinį.
Įgijo inžinieriaus  technologo  kvalifikaciją  ir buvo paskirta dirbti  KPI Cheminės  technologijos  fakultete  vyr. laborante, po metų – asistente,  o 1956 m. – paskaitų asistente  Fizikinės chemijos katedroje. Čia parengė disertaciją, už kurią  1962 m. jai buvo suteiktas  chemijos mokslų  kandidato mokslinis laipsnis. 1993 m. jis nostrifikuotas ir suteiktas gamtos mokslų daktaro  laipsnis. Kartu  buvo nostrifikuotas ir docento  vardas, suteiktas  dar 1967 m.
Nuo  1962 m. iki pensijos  R.  Likšienė dirbo  pedagoginį, mokslinį ir metodinį darbą Vilniaus inžinerinio statybos instituto Chemijos katedroje eidama  docentės  pareigas, Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Išspausdino  39 straipsnius.

Vytautas LubauskasVytautas Lubauskas gimė 1939 m. sausio 12 d. Margaravos kaime, Alytaus rajone.
Septynmetę mokyklą baigė Punioje, vidurinę – Alytuje. Pramoninių prekių prekybos  ekonomisto kvalifikaciją įgijo 1960 m., baigęs Vilniaus  prekybos technikumą.
1967 m. baigtas  Vilniaus  universitetas. Įgyta  prekybos ekonomisto kvalifikacija. 1981 m. baigta aspirantūra Maskvos Georgijaus  Plechanovo  in- stitute.  Apgintas  socialinių mokslų daktaro  laipsnis.
1967–1976 m. – Automatizuotų valdymo sistemų projektavimo konstravimo  biuro  vyriausiojo projekto  konstruktoriaus pareigos.
1976–1986 m. – Alytaus  medvilnės  kombinato  Automatizuotų valdymo sistemų  skyriaus viršininkas. Dėstytojavo  Lietuvos vadybos akademijoje, ėjo docento  pareigas.
1990 m. Alytaus  aukštesniosios  verslo  mokyklos,  2000 m. Alytaus kolegijos direktorius.
Nuo 1990 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos, nuo 2001 m. Lietuvos socialdemokratų partijos  Alytaus miesto  skyriaus narys.
1990–1995 m. Alytaus miesto  tarybos  deputatas, 1995–2007 m. Alytaus miesto savivaldybės tarybos  narys.
Lietuvos ekonomistų draugijos ir Pietų Lietuvos verslininkų konfederacijos narys.
V. Lubauskas išleidęs tris knygas apskaitos tobulinimo  ir verslo plėtros tema,  paskelbęs per  30 mokslinių  straipsnių  Lietuvos  ir buvusios  TSRS Parengęs konspektą  „Įmonių finansinis valdymas“ verslininkams. Parašęs  recenzijas   vadovėliams:   R.  Vilkanco „Finansų  valdymas“ ir Z. Juozaitienės „Įmonės finansų  valdymas“.
2006 m. Vilniaus  Gedimino  technikos  universitetas išleido V. Lubausko ir A. Kirilovienės knygą „Finansinės apskaitos pagrindai”, užduotys savarankiškoms  studijoms.
Žmona – Vlada,  sūnūs Gintaras  (g. 1971), Dainius  (g. 1976), Simas (g. 1981). Visi turi aukštąjį universitetinį  išsilavinimą, yra baigę Vilniaus universitetą.
Pomėgiai: knygų skaitymas, grožinės ir verslo literatūros kolekcionavimas, išvykos į gamtą, sportiniai  žaidimai, kelionės (yra lankęsis 35 pasaulio šalyse).

Albinas LugauskasAlbinas  Lugauskas  gimė  1930 m. lapkričio  17 d. Maštalierių  kaime, Krokialaukio apylinkėje,  Alytaus  rajone.  Baigė  Krokialaukio pradinės mokyklos penkis skyrius, mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono, Alytaus, Simno, vėliau Alytaus I berniukų  gimnazijose, pastarąją baigė 1949 m.
Studijavo  cheminę technologiją  Kauno  universitete,  vėliau zootechniją Lietuvos veterinarijos akademijoje. Mikrobiologijos specialybės aspirantu buvo Lietuvos  mokslų akademijos  (MA) Biologijos (vėliau  – Botanikos) institute su išvykomis į  Ukrainos MA D. Zabolotno mikrobiologijos  ir virusologijos institutą  Kijeve. 1962 m. apsigynė kandidatinę (daktaro) disertaciją  Vilniaus universitete,  o 1984 m. – daktaro  disertaciją  (habilitacinį darbą)  Ukrainos MA M. G. Cholodno  botanikos  institute.
1949–1950 m. dirbo  Naujosios  Ūtos  (Prienų  r.) septynmetės  mokyklos mokytoju, 1955–1956 m. – Lietuvos  gyvulininkystės ir veterinarijos  instituto zooanalizių  laboratorijos vadovu, 1956–1958 m. – Vilniaus  gyvulininkystės
technikumo dėstytoju,  1961–1965 m. – Lietuvos  mokslo tarybos  Valstybinio mokslinio darbų  koordinavimo komiteto  vyriausiuoju specialistu,  1965–1980 m. – Lietuvos  MA Botanikos  instituto  moksliniu  sekretoriumi, 1980–2004 m. – šio instituto  Biodestruktorių tyrimo laboratorijos vadovu, vyriausiuoju moksliniu  darbuotoju, 2004–2007 m. – Botanikos instituto  vyriausiuoju moksliniu  darbuotoju. Nuo  2007 m. gegužės 8 d. dirba  Chemijos instituto Medžiagotyros  ir korozijos  skyriuje.
Pasiekimai:  profesoriaus vardas  (1988);  Lietuvos  nusipelnęs mokslo veikėjas (1989); per 380 mokslinių straipsnių  ir pranešimų  tezių, daugiau  nei 30 išradimų autorius. Parengti leidiniai: „Mikromicetai – polimerinių medžiagų biodestruktoriai” (su bendraautoriais, Maskva, 1987); „Lietuvos sukultūrintų dirvožemių  mikromicetai” (1989); „Mikrobiologiniai medžiagų  pažeidimai” (su bendraautoriais, 1997); „Patogeniški ir toksiški mikroorganizmai žmogaus aplinkoje”  (su  bendraautoriais, 2002). 2001–2006 m.  pasirodė per  30 mokslinių straipsnių  leidiniuose,  įtrauktuose  į  pasaulinės  informacijos  tinklą (ISI).
Visuomeninė veikla ir pasiekimai:  Lietuvos  standartizacijos technikos komiteto „Aplinkosauga“ 36-ojo  pakomitečio  pirmininkas;  Genetiškai modifikuotų organizmų priežiūros komiteto narys; žurnalų „Botanica Lituanica“,   „Annale  of  Agricultural   and  Environmental Medicine“,
„Scientiarum Polonarum Acta Hortarum Cultus“ (Lenkija),  Lietuvos maisto instituto mokslo darbų  „Maisto  chemija ir technologija“ redakcinių  kolegijų narys; vadovavo  21 daktaro mokslo  laipsnį įgijusiam asmeniui;  Lietuvos valstybinės premijos  laureatas (1986); apdovanotas V. Koroliovo  medaliu (1989); Lietuvos  mikrobiologų  draugijos  prezidentas (1996); recenzentas keleto  monografijų  ir daugelio  mokslinių  straipsnių,    paskelbtų mokslinėje spaudoje;  vadovauja  moksliniams  projektams, pavyzdžiui, „Mikotoksinų kaupimosi  maiste  dėsningumai ir prevencinių  saugos priemonių  sukūrimas“ (akronimas – „Mikotoksinas“) (2003-09-15–2006-10-30).
Vaikai  ir globotiniai:  sūnus  Geraldas Robertas (g. 1964), ekonomistas, tarnautojas; vaikaitė  Justė  (g. 1989), moksleivė.
Pomėgiai: šokiai, gimnastika, apsakymų ir mokslo populiarinimo straipsnių rašymas, turizmas,  anksčiau  – saviveikla.
Domisi: veiksniais, lemiančiais žmonių santykius. Jaudina: žmonių jautrumas,   nesavanaudiškumas,  kitų  supratimas ir  atjauta.  Nekenčia: veidmainiavimo,  melo, pasipūtimo,  savimylos, gobšumo.
Moto – griežtai neteisk ir nesmerk kito žmogaus, nes tu nebuvai jo kailyje.

Romualdas MakaveckasRomualdas Makaveckas gimė 1933 m. birželio 10 d. Butrimonyse, Alytaus rajone. Tėvai persikėlė į Kauną 1935 m. Nuo tada gyveno Kaune, tačiau pirmus mokslo metus pradėjo Butrimonių mokykloje, čia mokėsi vokiečių okupacijos metais, gyvendamas  pas senelius  Trakininkų kaime.  1948 m. baigęs Kauno „Aušros” vidurinės  mokyklos aštuntą  klasę įstojo į Kauno  politechnikumo Pramonės mechanikos  skyrių. Kauno politechnikumą baigė  1952 m., gavo diplomą su pagyrimu ir tais pačiais metais pradėjo studijuoti Kauno politechnikos instituto  (KPI)  Mechanikos  fakulteto  šilumos energetikos specialybę. 1957 m. baigė KPI taip pat su pagyrimu.
Kaip gabus, perspektyvus jaunas specialistas buvo paliktas dirbti asistentu KPI Mechanikos  fakulteto  Šiluminių variklių katedroje. 1959 m. pasiųstas  į tikslinę aspirantūrą Maskvos energetikos institute. Čia mokėsi ketverius metus, iki 1963 m. 1964 m. apgynė  technikos  mokslų  kandidato (dabar  daktaro) disertaciją  tema „Azoto,  helio ir jų mišinių klampumo  eksperimentiniai tyri- mai prie padidinto slėgio ir temperatūros“.
Baigęs aspirantūrą Maskvos energetikos institute  grįžo dirbti  į  Kauno politechnikos institutą.  Čia iki 1965 m. buvo vyresniuoju dėstytoju,  einančiu docento  pareigas,  kurį laiką Mechanikos  fakulteto  prodekanu. 1967 m. jam suteiktas  docento  vardas.
1965 m. išrenkamas  Chemijos  pramonės mašinų ir aparatų katedros vedėju, juo buvo dvi kadencijas  iki 1975 m. Skaitė  chemijos  ir maisto  pra- monės  mašinų specialybės studentams pagrindinę  specialybinę chemijos technologijos  procesų  ir aparatų discipliną.
1976 m. perėjo  dirbti į Šiluminės energetikos katedrą.  Čia dėstė taip pat pagrindines šios katedros disciplinas: šilumos perdavimas ir mainai, inžinerinių eksperimentų metodai, šilumos išnaudojimo įrengimai, pramoniniai šilumos – masės  mainų  procesai  ir įrengimai, techninė  termodinamika, šilumą naudojantys  procesai  ir aparatai. Magistrantams ir doktorantams skaitė termodinamikos kursą.
R. Makavecko mokslinių  tyrimų  sritys buvo plėvelinių  garo  aparatų stacionaraus ir pereinamojo režimo skaičiavimo metodika,  šiluminių procesų matematinis modeliavimas  ir kompiuterizacija, šilumos ir kuro  ekonomija pramonės įmonėse, pramonės įmonių šilumos ūkio efektyvumo.
1981–1986 m.  jis vadovavo  gamtos  apsaugos  ir  gamtinių  išteklių panaudojimo metodologiniam seminarui.
1989 m. buvo  mokslinėje  stažuotėje  Glivicų  politechnikos institute Lenkijoje. Paskelbė  per 40 mokslinių straipsnių,  turėjo  4 pripažintus  išradimus.
1993 m. R. Makaveckas  išėjo į  pensiją. Bet išliko aktyvus, toliau  iki pat mirties  skaitė  magistrantams ir doktorantams savo termodinamikos kursą. Dirbo konsultantu Juozo Gecevičiaus mokslinių paslaugų  firmoje. Atlikdavo įvairius teorinius  skaičiavimus, susijusius  su šilumine technika,  šilumos perdavimu,  mainais, ventiliatoriais,  kitais probleminiais klausimais.
Nuo 1988 m. prasidėjo  aktyvi visuomeninė  R. Makavecko  veikla totoriųorganizacijose  ir truko iki jo paskutinių  dienų. Taip pat buvo aktyvus šachmatų sporto  veikėjas. 1975–1990 m. Kauno  šachmatų federacijos  prezidentas Jam suteiktas  Kauno  šachmatų federacijos garbės prezidento vardas.
Makaveckas mirė 2006 m. balandžio 20 d.

Daiva MatonienėDaiva  Matonienė gimė 1973 m. rugsėjo  17 d. Metelių kaime, Lazdijų rajone.  1991 m. baigė Seirijų Antano  Žmuidzinavičiaus vidurinę mokyklą ir įstojo į tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabartinio Lietuvos žemės ūkio universiteto) Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto Žemėtvarkos katedrą studijuoti  žemėtvarkos  specialybės.
1995 m. baigė studijas  ir įgijo žemėtvarkos  bakalauro kvalifikaciją. Tais pačiais metais  tame  pačiame  universitete įstojo į  magistrantūros studijas  ir 1997 m. gavo žemėtvarkos magistro  kvalifikacinį laipsnį. 1998 m. įstojo į  doktorantūros studijas Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemėtvarkos katedroje. Tais pačiais  metais  joje pradėjo  dirbti  asistente. Žemėtvarkos bakalauro studentams dėstė  hipoteką,  teritorijų planavimą, skaitmeninių žemėlapių  disciplinas, vadovavo  geodezijos  mokomosioms praktikoms,  bakalaurantų ir magistrantų baigiamiesiems  darbams.
Nuo  1999 m. pradėjo  dirbti  ir Kauno  miškų ir aplinkos  inžinerijos kolegijoje. Žemėtvarkos specialybės  studentams dėstė  teritorijų planavimą, žemės teisę.
2002 m. apsigynė technologijos (aplinkos inžinerija ir kraštotvarka) mokslų daktaro disertaciją  tema  „Žemės naudojimo  tyrimai  mažiau  tinkamoje ūkininkauti teritorijoje”. Tyrimui  duomenis  rinko  Pietryčių  Lietuvoje. Disertacijoje problemos   keliamos  siejant kraštotvarkos  klausimus  su ekonomikos,  žemės ūkio  gamybos ir kitomis  sritimis.  Disertacijos  tema paskelbta  14 mokslinių  straipsnių.  Dalyvauta  tarptautinėse konferencijose Lietuvoje  ir užsienyje, skaityti  pranešimai  aktualiais  žemės naudojimo  ir teritorijų planavimo  klausimais.
2003 m. perėjo  dirbti  į  Nacionalinės žemės tarnybos  prie  Žemės  ūkio ministerijos Žemės  tvarkymo departamento Žemės  reformos  skyrių. Sprendė klausimus, susijusius su žemės reforma.  2004 m. buvo perkelta  į Nacionalinės žemės tarnybos  Žemės tvarkymo  departamento Žemėtvarkos skyrių. Buvo atsakinga  spręsti klausimus,  susijusius su racionalių  žemėnaudų formavimu, žemės paėmimu  visuomenės poreikiams.
2004 m. įsidarbino privačioje  geodezinių  matavimų  ir žemės tvarkymo firmoje  Jungtinėse Amerikos  Valstijose,  Long Ailande.  Darbo  specifika  yra gana plati, nuo žemės paėmimo  visuomenės poreikiams  projektų  rengimo iki potvynių  užliejamų  plotų  projektų sudarymo,  pastatų  žemės sklypuose projektavimo, žemės sklypų ribų nustatymo,  žemės padalijimo,  topografinių projektų,   žemės sklypų ribų aprašymų, miško želdinių projektavimo ir kt.
Būdama  toli nuo  Lietuvos,  stengiasi  visokeriopai  dalyvauti lietuviškoje visuomeninėje veikloje. 2007 m. prisidėjo  įkuriant lietuvišką Aleksandros Kazickienės  šeštadieninę mokyklą (yra šios mokyklos iždininkė).
Labai patinka  kelionės,  koncertai,  spektakliai. Su vyru Giedriumi  augina sūnų Giedrių.

Vaidas MatonisVaidas  Matonis  yra  socialinių  mokslų  (edukologija) profesorius, humanitarinių mokslų (filosofija) habilituotas daktaras,  Vilniaus pedagoginio universiteto Kultūros  ir meno edukologijos  instituto  direktorius. 1950–1961 m. mokėsi  Simno vidurinėje  mokykloje,  1961–1968 m. su pertrauka  (1963– 1966 m. tarnavo sovietinėje armijoje) studijavo muziką Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute.  1968–1971 m.  buvo Kybartų  (Vilkaviškio r.) Kristijono  Donelaičio vidurinės mokyklos  muzikos  mokytojas,  vadovavo aukštesniųjų  klasių  moksleivių  mišriajam chorui,  pučiamųjų  instrumentų orkestrui ir estradiniams ansambliams.  1969 m. atgaivino  Kybartų  prekybos įrenginių gamyklos mišrųjį chorą.  Vadovavo  ir kultūros  namų  vokaliniam kvartetui,  taip  pat  buvo Kybartų kultūros  namų  pučiamųjų  instrumentų orkestro  dirigentas.  Apsigyvenęs Vilniuje,  1971–1972 m. buvo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Sociologijos sektoriaus vyresnysis techninis  darbuotojas, 1972–1982 m. „Vagos”  leidyklos Muzikos  leidinių redakcijos  redaktorius. 1976–1980 m. Leningrado Nikolajaus  Rimskio- Korsakovo valstybinės konservatorijos aspirantas neakivaizdininkas  (vadovai profesorius A. Sochoras  ir docentas  A. Farbšteinas).  1982 m. Leningrado universitete apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją  tema  „Muzikos vaidmuo ugdant harmoningą asmenybę”. 1982–1988 m. Vilniaus inžineriniame statybos institute  dėstė  estetikos  ir etikos  kursus,  1985–1987 m. laikinai  ėjo Estetikos katedros vedėjo pareigas, o 1987–1988 m. tapo šios katedros vedėju.
1988 m. stažavosi Maskvos Michailo  Lomonosovo  universitete.
1990 m. Maskvoje  apgynė  filosofijos mokslų  daktaro  disertaciją  tema „Muzikos vieta estetinio ugdymo sistemoje”. Nuo 1990 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio  universiteto kultūros  filosofijos ir estetikos  vyr. dėstytojas,  nuo 1991 m.  docentas,  nuo  1993 m.  Meninio  ugdymo  katedros vedėjas  ir profesorius.   1997 m.  prie  šios katedros įkūrė muzikos  edukologijos magistrantūrą, o šiuo metu katedra taip pat rengia teatro, dailės ir dailės istorijos edukologijos  magistrus.
Kurį laiką dėstė  ir Lietuvos  muzikos  akademijoje, nuo  1995 m. Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. universiteto) Muzikos katedros profesorius (antraeilės pareigos). 1996 m. kviestinis mokslininkas  JAV  Šiaurės Vakarų universitete,  1998 m. kviestinis profesorius Londono  (Didžioji  Britanija) universiteto Edukologijos  institute.
Dalyvavo daugelyje mokslinių konferencijų, skaitė pranešimus Ispanijos, Suomijos,  JAV, Brazilijos,  Japonijos,  Korėjos,  Kinijos, Turkijos,  Graikijos, Slovėnijos, Austrijos ir kitų šalių universitetuose bei mokslo įstaigose. Parengė penkis  mokslo  daktarus,  parašė  apie  100 mokslinių  straipsnių,  išleido monografijas  „Muzikinis  estetinis  asmenybės  ugdymas” (1988, rusų  kalba),
„Muzika.  Asmenybė.  Kultūra”  (1991),  metodinių darbų  „Apie  muzikos emocijas” (1989), „Renesansas: grožis, menas, ugdymas“ (2002), „Moksleivių meninių  nuostatų formavimas“  (2003). Į  lietuvių kalbą išvertė S. Prokofjevo simfoninės pasakos „Petia ir vilkas” tekstą (1975), knygas – J. Kunino „Rimskis- Korsakovas”  (1978),  D. S. Galo „Ferencas  Listas”  (1981) ir J. Bokajaus „Pučinis”. Sudarė populiarių  dainų rinkinius „Tekėjo saulelė” (1973), „Daina mus lydi” (1977) ir vaikų dainų  rinkinių  „Mūsų mažiesiems”.
Pomėgiai  apsiriboja  kavos gėrimu su kolegomis, buitine  pagalba  žmonai namie, radijo klausymu ar televizoriaus žiūrėjimu, dažniausiai valgant. Kadaise mėgtas  grožinės literatūros kūrinių  skaitymas sumažėjo  iki vienos ar dviejų knygų per metus.

Algimantas MatukonisAlgirdas Matukonis  gimė 1920 m. spalio 7 d. Noragėlių kaime,  Alytaus apskrityje, mokytojo šeimoje. 1933 m. baigė Leipalingio progimnaziją,  o 1937 m. – Alytaus  gimnaziją. 1937-aisiais įstojo į  Vytauto  Didžiojo  universiteto (VDU) Technikos fakultetą.
1943 m.  apgynęs diplominį projektą   įgijo mechanikos specialybės diplomuoto inžinieriaus  kvalifikaciją.  1944 m. pradėjo  dirbti VDU  Tekstilės technologijos katedroje vyr. dėstytoju. Kartu įsitraukė į tuo metu naujo pluošto – kaprono siūlų mechaninių savybių tyrimus, 1950 m. apgynė technikos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją.  1953 m. jam buvo suteiktas  docento  vardas.
Be pedagoginės veiklos, A. Matukonis aktyviai tęsė heterogeninių tekstilės medžiagų mechaninių savybių mokslinius tyrimus. Ši problema išsamiau netirta ir pasauliniu mastu. A. Matukonio ir jo aspirantų tyrimai šia tematika sulaukė nemažo  susidomėjimo  ir teigiamo  įvertinimo šalies ir užsienio mokslinėse konferencijose bei specialioje spaudoje. Tyrimo rezultatai  buvo apibendrinti A. Matukonio daktaro  (habilituoto daktaro) disertacijoje,  kurią  jis apgynė  1964 m. 1966-aisiais jam suteiktas profesoriaus mokslinis vardas.
1962 m. A. Matukonis  pradėjo  dirbti  Lengvosios  pramonės fakulteto Tekstilės  technologijos  katedros vedėju ir šias pareigas  ėjo iki 1989 m. Kaip antraeilininkas dėstė tekstilės  technologijos  disciplinas  Kauno  taikomosios dailės  institute  (1945–1951), Lietuvos  dailės  institute  (1952–1961).
Buvo ilgametis  Kauno  politechnikos instituto  (KPI)  Mokslinės  tarybos sekretorius, Kauno  technologijos  universiteto Senato  narys  (1992–2001), ilgametis KPI Jungtinės mokslinės disertacijų  gynimo tarybos narys.
Lietuvos  mokslų  akademijos  narys  ekspertas  (1991–2001), Lietuvos tekstilės  instituto tarybos  narys.
Matukonis parengė 4 monografijas  (viena išleista Kinijoje). Kartu  su kitais parašė 4 vadovėlius, 2 monografijas,  2 aiškinamuosius tekstilės ir dailės terminų žodynus. Paskelbė per 340 publikacijų Lietuvos ir užsienio leidiniuose – daugiausia  mokslinių  tyrimų  tekstilės technologijos  ir medžiagotyros klausimais, taip pat Lietuvos aukštojo mokslo istorijos bei tekstilės pramonės raidos tematika. Bendradarbiavo rengdamas straipsnius tekstilės tematika trims daugiatomėms Lietuvoje  išleistoms enciklopedijoms, buvo jų mokslinis konsultantas bei recenzentas.
Matukonis su bendraautoriais padarė 11 išradimų. Buvo mokslo darbų
„Tekstilės ir odos technologija” atsakingasis redaktorius (1968–1990), žurnalų „Medžiagotyra”  (1999–2003), „Lengvosios pramonės technologija” (Kijevas, 1970–1982) redakcinių  kolegijų  narys.
Parengė  41 daktarą.  Stažavosi ir skaitė pranešimus Didžiosios Britanijos Mančesterio, Bredfordo ir Lidso  universitetuose (1968), dalyvavo ir skaitė pranešimus  daugelyje respublikinių  ir tarptautinių konferencijų.
Profesorius  yra gavęs šiuos valstybinius apdovanojimus ir garbės vardus:
Lietuvos  nusipelniusio  mokslo  ir technikos  veikėjo vardą  (1965), Lietuvos respublikines premijas (su kitais, 1965 ir 1979), Lietuvos didžiojo  kunigaikščio Gedimino  5 laipsnio ordiną  (1997),  Rygos technikos  universiteto garbės daktaro  vardą (1996), Kauno technologijos  universiteto garbės  profesoriaus vardą  (2000), Lietuvos  mokslo premiją (kartu  su kitais, 2001), profesoriaus emerito  vardą  (2001).
Pomėgiai: operų  ir simfoninė muzika, poilsis gamtoje.

Vladas MatukonisVladas  Matulionis  gimė 1933 m. rugsėjo  19 d. Peršėkės kaime,  Ūdrijos parapijoje,  Alytaus  rajone.  Mokėsi  Ūdrijos progimnazijoje, o ją baigęs – Alytaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Gavęs brandos  atestatą pradėjo  karinę tarnybą. 1955 m. baigė Kijevo karo  artilerijos  mokyklą ir dar  trejus metus dirbo  kariniuose  daliniuose  Lietuvoje  ir Latvijoje. 1958 m. pagal  etatų mažinimą buvo demobilizuotas iš armijos ir grįžo į Alytų. Dirbo tuometiniame Alytaus rajono  vykdomajame komitete  ir rajono  žemės ūkio valdyboje.
1960 m. V. Matulionis  įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabartinis Lietuvos  žemės ūkio  universitetas) ir 1965 m. ją baigė,  įgijo mokslinio agronomo   specialybę. Nuo  1971 m.  jis perėjo  dirbti  į  Respublikinę agrochemijos  laboratoriją vyriausiuoju agrochemiku Alytaus rajone.
Dirbdamas Respublikinėje agrochemijos  laboratorijoje V. Matulionis pradėjo rengti mokslinį darbą, penkerius metus vykdė lauko bandymus ir 1978 m. Žemės  ūkio akademijos  mokslinėje  taryboje  apgynė  disertaciją  tema „Mineralinių trąšų normų  ir jų santykio įtaka miežių derliui, jų kokybei ir jų poveikis  daugiamečių žolių įsėliui Suvalkų  lygumos priemolio  dirvose”. Mokslinio  darbo  vadovai buvo Žemės  ūkio akademijos žemės ūkio mokslų daktaras  profesorius Bronius Baginskas ir biologijos mokslų daktaras Albinas Šuliauskas. Už šį mokslinį darbą 1978 m. V. Matulioniui buvo suteiktas žemės ūkio mokslų kandidato laipsnis.
Mokslininkas  dvejus  metus  buvo renkamas  Žemės  ūkio  akademijos Mokslinės tarybos nariu – atstovavo gamybininkams ir toliau dirbo vyriausiuoju agrochemiku Alytaus  rajone, vykdė lauko  bandymus  su bulvėmis,  rengė mokslinius  straipsnius,  konsultavo  ir mokė  gamybininkus,  žemdirbius.  Tik Atgimimo  laikotarpiu, vykstant  nuolatinėms reformoms ir panaikinus agrochemiko specialybės etatą, dirbo rajono žemėtvarkos skyriuje, padėjo kurti pirmuosius  Lietuvos ūkius Alytaus rajone.
1991 m. išėjęs į  pensiją,  dr. V. Matulionis  įkūrė nuosavą  dekoratyvinių augalų  medelyną ir  pradėjo  privatų  verslą,  kurį turi  ir  dabar.  Jis yra Respublikinės dendrologų draugijos ir Lietuvai  pagražinti  draugijos  narys, dalyvauja įvairiuose Lietuvos miestuose organizuojamose mugėse ir parodose. Kitas pomėgis taip pat susijęs su gamta. Tai grybavimas. Labai graži Dzūkijos gamta vilioja joje praleisti  kuo daugiau laiko.
Su žmona Onute užaugino du sūnus, turi vaikaitį, tris vaikaites ir provaikaitį. Vaikaitė Dovilė baigė Alytaus kolegiją, vaikaičiai Andrius  ir Indrutė Vilniaus universitetuose studijuoja informatiką ir anglų filologiją.

Jūratė MatekonienėJūratė  Matekonienė gimė 1945 m. rugpjūčio  14 d. Žuvintuose, Alytaus rajone.  Nuo  1950 m. gyvena Kaune.  1962 m. baigė Kauno  22-ąją vidurinę mokyklą, 1967 m. – Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus ekonomisto kvalifikaciją. 1970 m. lankė vakarinį Marksizmo-leninizmo universiteto dvimetį Filosofijos  fakultetą.   1972–1975 m.  mokėsi  TSRS  mokslų akademijos Ekonomikos institute,  1975 m. apgynė  ekonomikos mokslų  kandidato (socialinių  mokslų daktaro) disertaciją.
Pagal paskyrimą  iki 1970 m. dirbo  Kauno  laivų mechanizmų gamykloje „Pergalė“  ekonomiste, vėliau vyresniąja  ekonomiste. 1970–1975 m. Kauno politechnikos institute  dėstė įmonių organizavimą,  1975–1996 m. ir nuo 2002 m. – Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto  Verslo ekonomikos ir vadybos katedros docentė.  Dėstė  pramonės ir įmonių ekonomiką,  darbo normavimą  ir mokslinį organizavimą,  gamybos organizavimą,  respublikos ekonomiką. Nuo 1990 m. skaito viešųjų finansų, verslo administravimo, verslo ekonomikos,  tarptautinio verslo ekonomikos ir organizavimo bei tarptautinių ekonomikos  santykių  paskaitas.
1996–2000 m. Seimo narė (išrinkta Jonavos rinkimų apygardoje  Nr. 60). Buvo Ekonomikos komiteto  narė, Verslo pakomitečio  pirmininkė.  2001–2002 m. LR  Seimo  Pirmininko  patarėja, dienraščio  „Lietuvos  žinios“ generalinė direktorė. 2003 m. Lietuvos regioninių  tyrimų  instituto  bendradarbė, 2005 m. Kauno  miesto  savivaldybės administracijos Miesto  plėtros  departamento direktoriaus  pavaduotoja, nuo  2007  m. Kauno  miesto  savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja.
1988–1990 m. fakulteto  Lietuvos  Persitvarkymo  Sąjūdžio įgaliotinė.
1989–1997 m. Lietuvos  demokratų partijos  narė.  2000 m. Lietuvos  centro sąjungos narė, partijai pakeitus veiklą, nuo 2006 m. tapo Lietuvos Respublikos liberalų  sąjūdžio nare.
Organizavo  Kauno  prekybos  ir pramonės rūmų  atkūrimą, buvo  jų prezidento pavaduotoja, prezidiumo narė,  atsakinga  už tarpregioninę  verslo politiką.
Domisi Lietuvos vidaus ir užsienio politika, ypač verslo padėtimi, savivalda. Laisvalaikiu  mėgsta  skaityti knygas, domisi menu,  mezga, siuva. Studijuoja psichologiją ir filosofiją. Moka lenkų, prancūzų  ir rusų kalbas. Užaugino sūnų ir dukrą.

Kristina MiliauskienėDocentė  daktarė  Kristina  Miliauskaitė  gimė 1974 m. lapkričio  6 d. Alytuje.
Nuo  1981 m. iki 1989 m. mokėsi  Alytaus  8-ojoje (dabar  – Vidzgirio), nuo 1989 m. iki 1992 m. – 5-ojoje (dabar  – Dainavos)  vidurinėse  mokyklose.
1993–1998 m. studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete (tarptautinės teisės specializacija),  kur įgijo aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Nuo 2000 m. spalio 15 d. studijavo  Lietuvos teisės universiteto (dabar  – Mykolo Romerio universitetas) socialinių mokslų srities teisės krypties doktorantūroje ir 2004 m. lapkričio  17 d. sėkmingai  apgynė  daktaro  disertaciją  „Žmogaus teisių sistema civilizacijų sambūvyje” (socialinių  mokslų sritis, teisės mokslo kryptis).
Nuo 2000 m. spalio 15 d. dirba  Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto  Teisės filosofijos katedroje. Dėstomi dalykai: teisės teorija, valstybės ir teisės teorijos  pagrindai.
Mokslinių interesų  kryptys: žmogaus teisių teisės internacionalizacija, regioninės žmogaus teisių sistemos, taip pat dabartinės žmogaus teisės, žmogaus teisių plėtros  problematika, globalizacija ir žmogaus teisės.

Evaldas Vylius NavysEvaldas  Vylius Navys gimė  1937 m. rugpjūčio  6 d. Gražulių  kaime, Kalesninkų apylinkėje,  Alytaus  rajone,  mokytojo šeimoje. 1951 m. Simno vidurinėje mokykloje baigė 7 klases, 1954 m. – Vilniaus  miškų technikumą.
1954–1956 m. Alytaus  ir Kapčiamiesčio girininkų  padėjėjas.  1961 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. 1961–1963 m. Kuršėnų miškų ūkio inžinierius, Vidsodžio girininkas. 1963–1966 m. Palangos botanikos parko  direktorius, 1966–1970 m. Valstybinio  statybos  reikalų komiteto Kraštovaizdžio architektūros ir želdinimo skyriaus vyr. inžinierius. 1970–1990
Mokslinio kultūros paminklų restauravimo projektavimo instituto skyriaus viršininkas, vyriausiasis specialistas, vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas. Nuo 1991 m. Vilniaus universiteto (VU)  Gamtos  fakulteto  prodekanas ir drauge Botanikos ir genetikos katedros asistentas, vėliau docentas (nuo 1994), o 1992–2002 m. dar  ir   VU  Botanikos  sodo direktorius. Šiuo  metu  Botanikos  ir genetikos  katedros docentas.  Antraeilė pedagoginė veikla: 1979–1982 m. Vilniaus  inžinerinio  statybos  instituto  dėstytojas,  1982–1991   m. Vilniaus valstybinio pedagoginio  instituto dėstytojas. 2003–2006 m. Šiaulių universiteto Gamtos-fizikos  fakulteto  docentas.
Biomedicinos mokslų daktaras (1981): disertacija „Ūkio krypčių parkuose ir kultūrinės-sveikatingumo reikšmės miškuose pagrindimas  miškininkystės aspektu“. Docentas (1994). Keturių mokslinės techninės informacijos ir techninės  analizės instituto  apžvalginių leidinių autorius.
Parašė monografiją  „Šermukšnio (Sorbus) genties rūšys ir veislės Lietuvos sodininkystei ir miško ūkiui“ (2001) ir knygas: „Medingieji  medžiai, krūmai ir krūmokšniai  Lietuvoje“ (1993), „Sodininkystė.  Retieji  augalai“  (1996), „Medžių ir krūmų genėjimo pagrindai“ (2002), „Dekoratyviųjų medžių, krūmų ir lianų genėjimas“  (2003), „Abrikosai   ir persikai“ (2004), „Medžių, krūmų ir lianų  asortimentas Lietuvos  želdynams“ (2003), „Sodinukai miestams  ir miesteliams želdinti“ (2005), „Mokyklos žalioji aplinka“ (2006, bendraautoriai R. Grikevičius  ir A. Stackevičius),  „Lazdynai“  (2007), „Visžaliai augalai,  2 d.“  (2005), „Vaismedžių  ir vaiskrūmių  genėjimas“  (2008)  ir „Sodmenų išauginimas urbanizuotoms teritorijoms“ (2008, bendraautoriai J. Galvydis ir I. Šiaulienė).
Parengė  13 sutartinių mokslinių darbų  ataskaitų. Paskelbė  68 mokslinius ir 239 mokslo populiarinimo straipsnius.
Ištyrė 24 senųjų parkų  ir 12 kitų želdynų  augaliją ir parengė  30 želdynų dendrologinės dalies projektų.
Visuomeninė veikla: draugijos „Žaliuojanti Vilnija“ pirmininkas, Lietuvos dendrologų draugijos  valdybos  narys,  Aplinkos  ministerijos  Želdynų koordinacinės tarybos  narys, Aplinkosaugos  komisijos prie  Vilniaus  miesto tarybos narys, Lietuvos dendrologų draugijos mokslinio leidinio „Dendrologia Lithuania“ vyriausiasis (atsakingasis) redaktorius, Lietuvos gėlininkų sąjungos garbės  narys, žurnalo  „Sodo  kraitė“  redakcinės  kolegijos  narys. Aplinkos ministerijos  2002 m. Česlovo  Kudabos  premijos  laureatas. Atestuotas profesijos  mokytoju (2004), organizuoja  suaugusiųjų  kraštotvarkinį mokymą ir dėsto kursuose.
Šeima: žmona Irena,  g. 1945 m., medicinos slaugytoja, duktė Nendrė,  g. 1969 m., mokytoja,  ištekėjusi, vaikaitis  Povilas, sūnus  Darius,  g. 1973 m., policijos komisaras inspektorius, vedęs, vaikaičiai Silvija ir Taurintas.

Algirdas NedzinskasAlgirdas  Nedzinskas  gimė  1939 m. sausio  21 d. Pupasodžio  kaime, Miroslavo  valsčiuje, Alytaus  rajone, valstiečių  šeimoje. 1957 m. baigė Miroslavo  vidurinę mokyklą, įstojo į  Vilniaus  technikos  mokyklą.  Ją baigė 1959 m. ir įgijo elektromechaniko specialybę. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Alytaus mašinų melioracijos stotyje (MMS) elektromechaniku. 1960 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar universitetas) Agronomijos fakultetą.
1965 m. gavo mokslinio agronomo  diplomą, buvo paskirtas dirbti vyriausiuoju agronomu  Lazdijų  rajono  ,‚Dainavos”  kolūkyje. 1966 m. tarnavo  tarybinėje armijoje.  Nuo  1967 m. iki 1972 m. dirbo  minėto  kolūkio  vyriausiuoju agronomu, o 1973 m. to paties rajono Lenino kolūkio pirmininko pavaduotoju gamybai.
Bedirbdamas kolūkyje ketverius metus vykdė mokslinius bandymus lubinų auginimo žaliajam  pašarui  klausimais,  išlaikė kandidatinio minimumo egzaminus,  parengė  ir 1972 m. Mokslinėje  taryboje  Kaune  (Žemės ūkio akademijoje) apgynė žemės ūkio mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją. Nuo  1973 m. gruodžio  15 d. Lietuvos  žemdirbystės instituto  Vokės  filialo vyresnysis mokslinis darbuotojas, o nuo 1985 m. to paties filialo Žemdirbystės, vėliau Selekcijos  ir regioninės  augalininkystės  skyriaus vedėjas.  1995 m. apibendrinęs 20 metų mokslinius tyrimus parašė ir apgynė habilitacinį darbą „Tarpinių augalų  auginimo  velėniniame  jauriniame  dirvožemyje mokslinis pagrindimas”,  už jį suteiktas  habilituoto daktaro  laipsnis.
Per visą mokslinio darbo laikotarpį labai plačiai bendravo  su žemdirbiais, skaitė paskaitas žemdirbių mokymo kursuose, rajonų žemdirbiams organizuojamose konferencijose, teikė  konsultacijas  žemės dirbimo,  įvairių augalų auginimo klausimais. Žemės ūkio ministerijai organizuojant respublikinį žemdirbystės  kultūros  konkursą,  15 metų  buvo komisijos  narys vertinant Lietuvos ūkių augalininkystės  kultūrą  ir būklę.
Mokslinio  darbo  laikotarpiu parašė  apie  90 straipsnių  moksliniuose leidiniuose,  daugiau kaip šimtą straipsnių  periodinėje spaudoje:  žurnaluose „Žemės ūkis“, „Mano  ūkis“, respublikiniuose ir rajoniniuose laikraščiuose. Vienas  ir su bendraautoriais atliktų mokslinių tyrimų  duomenis  aprašė leidiniuose „Aliejiniai ridikai“, „Pašarinių augalų auginimas priesmėlio dirvoje“, „Pašarinių  geltonžiedžių  lubinų  auginimas  žaliajai masei“,  „Žalieji pašarai lengvose dirvose“.
Paskutiniais  darbo  metais  daug dėmesio  skyrė augalų  auginimo  žaliajai trąšai klausimams, trumpalaikėms sėjomainoms,  gluosnių auginimo vytelėms – pynimui ir gluosnių auginimo  kurui klausimams.  Šešiasdešimtmečio proga Žemės  ūkio ministerija A. Nedzinskui  įteikė padėkos  raštą už mokslinę ir konsultacinę veiklą. 2006 m. išėjo į užtarnautą poilsį, tačiau  ir toliau  domisi žemės ūkio mokslu, bendrauja su žemdirbiais.
Nuo 1973 m. gyvena Trakų  Vokėje.
Žmona Teresė Laimutė Nedzinskienė 1985 m. apgynė žemės ūkio mokslų daktaro disertaciją, dirba vyresniąja moksline darbuotoja Vokės filiale.  Dukra Živilė.

Vytautas Nedzinskas„Gamtoje nėra smulkmenų,  todėl su ja reikia elgtis kaip su moterimi  – švelniai, atidžiai, pagarbiai. Tik  tuomet  išvengsime ekologinių katastrofų, galėsime žavėtis jos grožiu ir džiaugtis teikiamais malonumais.”

Vytautas  Nedzinskas  gimė 1940 m. vasario 27 d. Alytuje, čia ir mokėsi.
1959–1964 m. studijavo Lietuvos veterinarijos  akademijoje, gavo zootechniko žuvininko diplomą.
Nuo  1965 m. Žuvinto  valstybinio rezervato  direktorius.
1978 m. apgynė daktaro  disertaciją  „Lietuvos  gulbių nebylių ekologija”. Nuo tų pačių metų dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (dabar universitetas).
Išleistos knygos: „Paukščių ežeras”  (1971), „Sparnuočių  namai”  (kartu su Antanu Aleknoniu,  1976), „Gulbės  Lietuvoje”  (1980), „Žuvinto metai” (1984), „Paukštulis – ežero vaikas” (1987), „Bevardžio upelio deltoje”  (1993), „Žuvinto šiokiadieniai” (1997), „Gamtininko poringės”  (1999), „Pasakojimai apie  gulbes” (2003).
Daugiau  nei  1500 populiarių  straipsnių  gamtosaugos  temomis  šalies spaudoje, daugiau  kaip 80 mokslinių straipsnių  autorius.
Lietuvai pagražinti draugijos Alytaus skyriaus pirmininkas, Alytaus žaliųjų klubo  valdybos, Lietuvos  rašytojų sąjungos  narys, 1992 m. Alytaus  miesto savivaldybės kultūros premijos laureatas. Išrinktas Alytaus  apskrities  2001 m. žmogumi.  Kaip  gamtosaugininkas, publicistas  2000 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino  5-ojo laipsnio ordinu.
Pomėgiai:  sportinė  žūklė, žurnalistika,  muzika.
Tragiškai žuvo 2002 m. vasario  7 d., vykdydamas tyrinėjimus  Žuvinto ežere.
Žmona Albina  (g. 1943), mokytoja  metodininkė. Vaikai  – Šarūnas (g. 1968), Darius  (g. 1973).
Iš Lietuvos  Respublikos Prezidento Valdo  Adamkaus  užuojautos  V. Nedzinsko artimiesiems:
„Netekome  asmenybės, kuri ištisus dešimtmečius  sąžiningai atsidavė Lietuvos  gamtos saugojimui ir puoselėjimui. Negailėdamas nei fizinių, nei dvasinių jėgų, V. Nedzinskas  rūpinosi krašto gamta ir pasakytais bei parašytais žodžiais skatino tai daryti kitus.
Liko  šviesus tarnystės savo kraštui pavyzdys, liko tūkstančiai populiarių ir mokslinių straipsnių gamtosaugos tema,  liko parašytos knygos ir skaudus netekties jausmas visiems, pažinojusiems šį  šviesų žmogų.”
Iš Birutės  Žemaitytės straipsnio  „Skubėjo  ten,  kur  Jo  laukė  gulbės nebylės”: „Žuvintas atvėrė savo gelmę, spyglys įsmigo į  pačią širdį, o Erškėčių Paukščio giesmė pasklido visoje Lietuvoje, kviesdama  mus  visus įsilieti į   jos slaptingojo grožio, skausmo  ir vilties melodiją,  išlaisvinančią mus  nuo priešiškumo, egoizmo, neapykantos, pripildydama Gėrio, Meilės ir Prisikėlimo.” Iš Albinos  Nedzinskienės   prisiminimų:  „Aš jo klausdavau,  kodėl išvažiuojąs į   darbą šeštadienį – juk išeiginė? O jis atsakydavo: Mažule (taip  vadindavo), išeiginių gamtoje nebūna…”
Paskutinis  Vytauto  žodis dienoraštyje,  kurį jis užrašė tą saulėtą  vasario septintąją apie 14 val., yra „GRAŽU…”

Ramutė OrenienėRamutė Orenienė gimė 1954 m. spalio 12 d. Alytuje. Tėvai – darbininkai, daug metų dirbo Alytaus medvilnės kombinate (vėliau – „Alytaus tekstilė”).
Baigusi Alytaus  4-ąją (dabar  – Piliakalnio)  vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus  universitetą ir įgijo psichologo  specialybę. Beveik 10 metų  dirbo „Alytaus tekstilėje” psichologe. Vėliau dirbo Alytaus rajono švietimo skyriuje metodininke, mokytojavo Alytaus  rajono  Punios,  Meškučių,  Ryliškių mokyklose.  Iki šiol su šiluma prisimena  kaimo  vaikus, pedagogus.  1995 m., steigiant  Alytaus  darbo  rinkos  mokymo  ir konsultavimo tarnybą,  jai buvo pasiūlytos  direktorės pareigos.  Pradėjo  dirbti dviese, o šiandien Alytaus  ir Marijampolės apskričių gyventojams psichologinio ir profesinio konsultavimo, socialinių  darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo  ir atestavimo,  suaugusiųjų profesinio  mokymo  priežiūros  ir licencijavimo paslaugas  teikia  17 tarnybos darbuotojų – psichologų, pedagogų,  socialinio  darbo  ir vadybos specialistų. Tarnyboje  nuolat  rengiami  ir vykdomi tarptautiniai projektai,  dalijamasi patirtimi, mokomasi iš kitose valstybėse panašią veiklą plėtojančių organizacijų.
2000–2001 m. R. Orenienė dalyvavo profesinio  ugdymo tyrėjų-ekspertų kvalifikacijos tobulinimo  projekte  Vytauto  Didžiojo universitete,  įsitraukė į mokslinę veiklą. 2005 m. įstojo į doktorantūrą, kurią eksternu baigė 2006 m., apgynė  disertaciją  „Karjeros projektavimo paradigma  socialinės  atskirties prevencijai“  ir įgijo socialinių  mokslų daktaro mokslinį laipsnį. Disertacijos tema  išsirutuliojo  iš praktinės  patirties  ir noro  tobulinti, vystyti socialiai pažeidžiamų  žmonių integracijos  į  darbo  rinką  būdus.  Šiandien kiekvienam būtina  mokytis numatyti  savo profesinę karjerą,  žvelgti į  priekį ir planuoti, projektuoti karjeros  sprendimus  – ko mokytis, kokių  gebėjimų  įgyti, kad žmogus neiškristų iš sparčiai riedančio  darbo  rinkos vežimo.
R. Orenienę visada domino žmogaus adaptacinės galimybės, kodėl žmonės skirtingai prisitaiko prie permainų, kokios savybės jiems padeda, kokios trukdo, kaip lavinti,  ugdyti  žmogų,  kad  jis maksimaliai  panaudotų savo vidinį potencialą  ir pasiektų,  ko trokšta, kaip padėti  tiems,  kurie  neranda darbo, prasmingos   Darbo  rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos  klientai
– bedarbiai.  Dažniausiai  jiems būtina padėti  atrasti  savo vietą gyvenime. Šios krypties tyrimai pradėti  beveik prieš dešimtį  metų.  Sudėtingiausia ilgalaikių bedarbių  situacija.  Mat,  ilgėjant  nedarbo laikui, gresia materialinis  skurdas, prasideda sveikatos,  psichologinės  problemos,  nukenčia  šeimos narių tarpusavio  santykiai  ir pan.  Ypač  sunkiai  prisitaiko  prie  gyvenimo išėję iš įkalinimo įstaigų žmonės,  dažnas  vėl nusikalsta ir grįžta atgal.  Taigi  R. Orenienės mokslinio  darbo  esmė  – pagalba  ilgalaikiams bedarbiams ir nuteistiesiems, siekiant  jų įsitraukimo į  darbo  rinką ir visuomenę, atrandant savąjį pašaukimą,  savąjį profesinės  karjeros  kelią.   Apie tai parašė nemažai mokslinių straipsnių.

Antanas FeliksasAntanas  Feliksas Orliukas  gimė 1945 m. rugsėjo 25 d. Varviškės kaime, Lazdijų rajone. A. F. Orliukas yra Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto Radiofizikos  katedros profesorius,  fizinių mokslų  srities,  fizikos krypties habilituotas daktaras,  Lietuvos  mokslo  premijos  laureatas, JAV  mokslo pažangos asociacijos (AAAS)  narys, tarptautinių simpoziumų „Systems with Fast Ionic Transport” konsultacinio komiteto narys ir organizacinio  komiteto pirmininkas  (2007).
Žmona Janė  (g. 1946), ekonomistė. Vaikai: Giedrė  (g. 1973), Laima  (g. 1979).
1952–1956 m. mokėsi  Varviškės pradinėje  mokykloje,  1956–1959 m. – Macevičių 7-metėje, 1959–1963-iaisiais – Kapčiamiesčio vidurinėje mokykloje, 1963 m. pradėjo  studijuoti  Vilniaus  universiteto Fizikos  ir matematikos fakulteto Radiofizikos  katedroje. 1964–1967 m. – kariuomenė. 1967–1971 m. – Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto  Radiofizikos  katedros studentas.
1971-aisiais baigė Vilniaus universitetą.
1971–1973 m. – VU  Radiofizikos  katedros vyr. laborantas, 1973–1975 m. Radiofizikos katedros aspirantas.  Daktaro disertacija  apginta  1976 m.
1975–1978 m.  –VU  Radiofizikos  katedros asistentas,  1978–1981 m.  – vyresnysis dėstytojas,  1981–1995 m.  – docentas.  1990–1994 m.  dirbo Šveicarijos aukštosios technikos  mokyklos  profesūroje. 1995 m. apgynė habilituoto daktaro  disertaciją.  1996 m. – VU Fizikos fakulteto  profesorius. Freibergo   technikos  universiteto (Kalnų  akademijos, 2002), L atvijos universiteto (2003–2005), Universite  du Maine  (Prancūzija,  2004) kviestinis profesorius.  Jam vadovaujant  apgintos  šešios daktaro  disertacijos.  Mokslinio žurnalo  „Solid State  Ionics“  besisvečiuojantis  redaktorius (2008). Daugelio daktaro bei habilituoto daktaro disertacijų gynimo tarybų narys ir pirmininkas.
2006, 2007 m. jam buvo paskirta  aukščiausiojo  lygio technologijos  mokslų stipendija. Kartu  su bendraautoriais sintezavo  ir  ištyrė daugelį naujų superjoninių junginių,  kurie naudojami  kietojo  kūno  jonikos  funkciniuose elementuose.
Apie 200 mokslinių  publikacijų  bendraautoris. Jo darbus  cituoja  įvairių šalių mokslininkai.
Tarptautinėse konferencijose skaitė daugiau  nei 250 pranešimų.
Knygų „Kietojo  kūno  jonika”  (I, II d., 1996), vadovėlio  „Superjoniniai laidininkai” (2004) autorius, knygos „Medžiagų mokslas“ (2008) bendraautoris.
Vadovavo projektams „Jutikliai 2” (2002, 2003), „Superionic  akumulator“ (finansavo „Motorolla”, 1995),  „Superjonikų tyrimai  ir  jų  taikymas akumuliatoriuose” (2004), „Li superjoninių keramikų  tyrimai ir jų taikymas CO  dujų jutikliuose”  (2005), tarptautinis Lietuvos ir Prancūzijos   projektas „Žiliberas” (2007,  2008).  Prioritetinės Lietuvos mokslinių  tyrimų  ir eksperimentinės plėtros krypties (moksliniai tyrimai nanotechnologijoms kurti) projektų  grupės  vadovas (2008). Lietuvos vandenilio energetikos asociacijos valdybos narys.
Pomėgiai: klasikinė muzika, opera,  baletas,  krepšinis. Moto: ką darai, viską daryk gerai ir garbingai.

Jonas PalionisJonas  Palionis  (gimė 1924 m. birželio 20 d. Mišiškėse, Alytaus rajone), lietuvių  kalbininkas,  habilituotas daktaras (1968). 1948 m. baigė  Vilniaus universitetą,  1948–1951 m. tęsė studijas  aspirantūroje. 1951–1993 m. dėstė Vilniaus universitete,  profesorius (1970),  1953–1959 m. Lietuvių  kalbos katedros vedėjas,  1957–1961 m. Istorijos  ir filologijos fakulteto, 1970–1973 m. Filologijos  fakulteto  dekanas.  1984–1988 m. Lietuvių  kalbos  komisijos pirmininkas,  1990–1993 m. žurnalo  „Gimtoji  kalba”  redakcijos  kolegijos pirmininkas.
Daugiausia  tiria  lietuvių  bendrinės kalbos  istoriją.  Habilitacinis darbas „Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a.” (1967) – išsamus senosios lietuvių kalbos  tyrinėjimas.  Jame  aptarta XVI–XVII a. raštų kalba  ir jos raida, išnagrinėta  rašyba, fonetikos,  morfologijos,  sintaksės,  leksikos ypatybės.
Parašė studijų  vadovus aukštosioms  mokykloms  „Lietuvių  literatūrinės kalbos istorija” (1979; 1995 – „Lietuvių rašomosios kalbos istorija”), „Lietuvių literatūrinės kalbos istorijos įvadas” (1964; 1976; 1989 – „Lietuvių rašomosios (literatūrinės) kalbos  įvadas”).
Lietuvių bendrinės kalbos istorijos klausimais paskelbė nemaža straipsnių: su Jurgiu Lebedžiu „Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas” (Bibliotekininkystės  ir bibliografijos klausimai  3, 1964), su Tamara  Buchiene – „Pirmosios  spausdintos  lietuvių kalbos gramatikos”  (Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 1957).
Lietuvių kalbotyros istorijai reikšminga J. Palionio knyga „Rusų kalbininkų indėlis į lituanistiką”  (1963). Sudarė ir su plačiu įvadu išleido Jono Jablonskio „Rinktinius raštus” (1–2, 1957–1959). Parašė  knygelę „Įžymus  lietuvių kalbininkas  Jonas  Jablonskis” (1955). Kartu  su Julija  Žukauskaite parengė Jono  Bretkūno  „Rinktinius raštus” (1983). Pirmasis  lietuvių  kalba  parašė platų  kalbotyros  įvadą „Kalbos  mokslo pradmenys” (1985). Į  lietuvių kalbą išvertė jugoslavų kalbininkės Milkos Ivič veikalą „Lingvistikos kryptys” (1973). Su Algirdu Sabaliausku  parašė „Rytų slavų kalbininkai lituanistikos baruose” (1990); su Vida Jakštiene parengė „Mikalojaus Daukšos 1595 metų katekizmą” (1995). Paskelbė  studiją  „XVIII  a. lietuvių rašyba” (LKK  36, 1996). Parašė daug kalbotyros veikalų recenzijų, straipsnių lietuvių kalbos kultūros klausimais.

Aldona PaulauskienėAldona  Paulauskienė (gimė 1935 m. gegužės 18 d. Pocelonyse,  Alytaus rajone), lietuvių kalbininkė, habilituota daktarė (1981). 1958 m. baigė Vilniaus universitetą.  1959 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute,  1960–1961 m. Respublikiniame mokslinės  techninės  informacijos  ir propagandos  insti- tute. 1961–1964 m. Vilniaus universiteto aspirantė, nuo 1964 m. dėsto Vilniaus universitete,  profesorė (1983). Pagrindinė A. Paulauskienės tyrinėjimų  sritis – lietuvių kalbos morfologija,  ypač veiksmažodžio problemos.
Parengė  studijų vadovų: „Lietuvių kalbos veiksmažodžių veikslai” (1965), „Leksinės-gramatinės lietuvių  kalbos veiksmažodžio  reikšmės”  (1967), „Veiksmažodžio  asmens kategorija” (1969),  „Dabartinės lietuvių  kalbos veiksmažodis” (1971). Paskelbė  monografiją-habilitacinį  darbą  „Gramatinės lietuvių kalbos  veiksmažodžių kategorijos” (1979).
Kiti darbai – „Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos” (1989), „Lietuvių kalbos morfologija” (su Evalda Jakaitiene ir Adele Laigonaite, 1976), „Lietuvių  kalbos  morfologijos  apybraiža”  (1983), „Gramatikos normos  ir dabartinė vartosena”  (su Danute Tarvydaite,  1986). Su Gertrūda Naktiniene ir Vytautu  Vitkausku  parengė  „Druskininkų tarmės  žodyną” (1988). „Kalbos praktikos  patarimų” (1976, ²1985) viena  autorių.  Parašė studijų  vadovų:
„Lietuvių  kalbos  morfologija:  Paskaitos  studentams” (1994), su Laimučiu Valeika  – „Dabartinė lietuvių kalba: Vadovas užsienio studentams” (Modern Lithuanian: A Textbook for Foreign Students, Vilnius, 1994). Parašė straipsnių įvairiais lietuvių kalbos veiksmažodžio (Blt. 6 (2), 1970; 16 (1), 1980; Klb. 30 (1),  1979), kalbos  kultūros, stilistikos  klausimais.  Už lietuvių  kalbos morfologijos  tyrinėjimus  1997 m. paskirta Lietuvos  Respublikos mokslo premija.
Nuo 2005 m. gegužės profesorė A. Paulauskienė – pensininkė.
Visuomet  mėgo auginti gėles ir keliauti. Dabar,  kaip sako pati profesorė, amžius riboja ir keliones, ir prie gėlės pasilenkti nelengva, todėl dirba profesinį darbą  – rašo knygas.
2006 m. išėjo A. Paulauskienės knygos „Pirmosios  lietuvių  kalbos gramatikos”  ir „Lietuvių kalbos morfologijos  pagrindai”.

Antanas PaužaAntanas  Pauža gimė 1935 m. liepos 1 d. Šiugždų kaime, Alytaus rajone. 1942–1946 m. mokėsi  Krokialaukio pradinėje  mokykloje,  1946–1950 m. – Ūdrijos progimnazijoje, 1950–1954 m. – Alytaus  pedagoginėje mokykloje.
1954–1959 m. studijavo  Vilniaus  valstybinio pedagoginio instituto  (dabar Vilniaus pedagoginis  universitetas) Fizikos – matematikos fakultete  fizikos ir gamybos pagrindų specialybes.  1969–1973 m. mokėsi  Puslaidininkių  fizikos instituto aspirantūroje ir 1979 m. apgynė technikos mokslų daktaro  disertaciją (elektroninės matavimo  technikos  sritis).  1997–2003 m. baigė tarptautinius metrologinės kvalifikacijos kėlimo  kursus  (10 sertifikatų).
Nuo  1959 m. iki 1963 m. dirbo  Lietuvos  mokslų akademijos  Fizikos ir matematikos instituto  vyr. elektrotechniku konstruktoriumi, 1963–1964 m. – prietaisų  konstravimo grupės  vadovu, 1964–1967 m. – Konstravimo  biuro viršininku.
Po 1962 m. sparčiai  statomuose Lietuvos  mokslų  akademijos  mokslo institutų pastatuose reikėjo  įrengti mokslines  laboratorijas, kurios  būtų tinkamos įvairiems eksperimentams. Tuo metu tokių laboratorijų projektavimo patirties  Lietuvoje  nebuvo.  A. Pauža  suprojektavo Puslaidininkių  fizikos instituto  eksperimentinės fizikos laboratorijas su universaliu lengvai keičiamu energetiniu-techniniu aprūpinimu, suprojektavo ir įrengė eksperimentinės gamybos bazę.
Nuo  1967 m. iki 1981 m. vadovavo  Puslaidininkių  fizikos instituto konstravimo biurui, kuris fizikos laboratorijoms kūrė ir gamino eksperimentinę įrangą. Atliko  daug  darbų kurdamas  elektromagnetinių laukų  matavimo elektroninius jutiklius, kurių penki techniniai sprendimai pripažinti išradimais.
Nuo 1981 m. iki 1997 m. vadovavo molekulinės  elektronikos sektoriui  ir tyrė elektromagnetinio spinduliavimo  poveikį gyviems organizmams.  Kartu su Minsko onkologijos instituto mokslininkais atliko mokslinius tyrimus, kurių tikslas – elektromagnetinio spinduliavimo panaudojimas onkologinėms ligoms gydyti.
Nuo  1967 m. iki 1990 m. vadovavo keliolikai  eksperimentinės plėtros darbų. Kartu su bendraautoriais parašė ir paskelbė kelias dešimtis mokslo ir mokslo populiarinimo darbų.
Atkūrus  Lietuvos  nepriklausomybę  A. Paužos iniciatyva ir pastangomis Puslaidininkių fizikos institute  buvo įkurtos tarptautinio lygio matavimo vienetų  pirminių  etalonų mokslinės  laboratorijos. Jis yra pirmojo  Lietuvoje temperatūros vieneto  pirminio  etalono autorius  ir darbų  vadovas, vienas iš Lietuvos metrologinio aprūpinimo sistemos, atitinkančios Europos  Sąjungos reikalavimus, sukūrimo vadovų ir Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo autorių,  Lietuvos  metrologijos  tarybos  pirmininkas.  1997–2005 m. dirbo Temperatūros etalono  laboratorijos vadovu.
Būdamas  Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos (nuo 1984 m.) ir Lietuvos išradėjų sąjungos (nuo  1990 m.) pirmininko  pavaduotoju vadovavo darbo grupei, kuri kūrė Lietuvos Respublikos intelektinės nuosavybės apsaugos įstatymų projektus.  Kaip Lietuvos išradėjų sąjungos įgaliotinis jis yra Lietuvos autorių  teisių gynimo asociacijos ir agentūros įkūrimo signataras,  asociacijos tarybos narys (nuo 1990 iki 2006) ir vienas iš autorių teisių apsaugos įstatyminės bazės kūrėjų.
Apdovanotas Lietuvos  mokslų  akademijos  prezidiumo,  Puslaidininkių fizikos instituto vadovybės ir Valstybinės  metrologijos  tarnybos  direktoriaus padėkos  raštais, Autorių teisių gynimo asociacijos Garbės  ženklu.
Žmona Aldona  (g. 1937), vaikai – Audrius  (g. 1962), Aušra (g. 1969). Pomėgiai: konstravimas,  meistravimas,  žvejyba.

Vytautas PaužaVytautas  Pauža gimė 1937 m.   balandžio  29 d. Šiugždų kaime,  Alytaus rajone.  Mokėsi  Krokialaukio vidurinėje mokykloje.  Trejus  metus  tarnavo sovietinėje  armijoje.  1967 m. baigė Kauno  politechnikos instituto  Vilniaus filialą  (KPI VF), įgijo inžinieriaus  mechaniko  kvalifikaciją. Besimokydamas 1961–1962 m. dirbo  gamykloje  šaltkalviu, tekintoju.  1962 m. pradėjo  dirbti KPI VF įkurtos Staklių laboratorijos vedėju, rūpinosi jos steigimu, įrengimų komplektavimu. Dirbdamas mokėsi  neakivaizdinėje aspirantūroje.  1981 m. Čeliabinsko politechnikos institute apgynė technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją.  1986 m. suteiktas  docento  vardas. Nuo 1996 m. iki 2005 m. dirbo  Mechanikos  fakulteto  prodekanu mokslo ir neakivaizdinių  studijų reikalams.  V. Pauža yra   Standartų departamento vieno technikos  komiteto pirmininkas.
Dirbdamas Kauno  politechnikos instituto  Vilniaus  filiale,  Vilniaus inžineriniame statybos institute, Vilniaus technikos universitete, Vilniaus Gedimino  technikos universitete (pavadinimai keitėsi vykdant reorganizaciją) aktyviai dalyvavo ir dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Daug metų vadovavo Profesinių  sąjungų  komiteto  buities  ir poilsio organizavimo  sektoriui,  buvo daugiametis  universiteto Mokslo organizavimo  komisijos narys.
Vilniaus Gedimino  technikos  universiteto Mechanikos  fakulteto  Mašinų gamybos katedros docentas, technologijos  mokslų daktaras,  dėsto technologijos  mokslų disciplinas (matavimų  teorija  ir praktika,  sertifikavimas ir akreditavimas,  standartai ir importas  bei eksportas,  kokybės  analizė  ir valdymas  ir kt.).  Parašęs per  40 mokslinių  straipsnių mašinų  gamybos technologijos  klausimais  ir 3 mokomąsias  knygas.
Mokslo interesų  sritys: mašinų detalių  gamybos baigiamosios  operacijos; dangų valymo organinėmis  medžiagomis technologijos.
Pomėgiai: gimęs ir užaugęs vaizdingoje Dzūkijoje,  todėl myli žemę, mėgsta puoselėti gamtos grožį ir dirbti darbus  savomis rankomis.

Alfonsas PeckusAlfonsas  Peckus  gimė  1946 m.  lapkričio  3 d.  Kalesninkų kaime, Krokialaukio seniūnijoje,  Alytaus  rajone,  valstiečio šeimoje.
1964 m. baigė Ūdrijos  vidurinę mokyklą. Lietuvos   aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos  siuntimu  studijavo  radiofiziką  ir elektroniką Maksimo  Gorkio valstybinio universiteto Radiofizikos  fakultete.  Jį baigęs įgijo radiofiziko kvalifikaciją.
1970 m. gavo paskyrimą į Elektrografijos mokslinio tyrimo institutą.  Nuo 1974 m. dirbo  Puslaidininkių  fizikos institute,  o 1977 m., susikūrus  Fizikos institutui,  perkeltas  dirbti į  šį.
1989 m. Latvijos valstybiniame  universitete apgynė fizikos-matematikos mokslų   kandidato disertaciją    tema  „Informacijos  impulsinis  fototerminis užrašymas puslaidininkinėse As2Se3      ir As2Se3   plėvelėse“  pagal   optikos specialybę. 1991  m. A. Peckui buvo suteiktas  fizikos mokslų daktaro  laipsnis.
Mokslinių  interesų  kryptys: lazerių  spinduliuotės impulsų  sklidimas  ir sąveika su medžiaga.  Fototerminis informacijos  užrašymas ir šio proceso matematinis modeliavimas. Mokslinio darbo kryptis yra holografinių atminties elementų kūrimas  tiriant  greitaeigio   fototerminio   informacijos  užrašymo galimybes  puslaidininkinėse plėvelėse. Šioje srityje glaudžiai bendradarbiauja su kitų šalių mokslininkais. Turi bendrų darbų su Rusijos, Kirgizijos kolegomis.
Autorinio  išradimo liudijimo,  vienos monografijos  ir   daugiau  kaip 50 mokslinių straipsnių   bendraautoris.
Pomėgiai:  1990  m.  perėmė   iš tėvų  tarybiniais  laikais  išsaugotą individualaus valstiečio ūkį. Šis 1995 ir 2007 m. buvo nominuotas geriausiu Alytaus rajono  metų  ūkiu. Ūkis specializuojasi  augindamas  ir perdirbdamas netradicines ar  seniai  pamirštas  (apie  500 metų)  kultūras.  Pirmą  kartą Lietuvoje pagamintos  lietuviškos sorų kruopos  buvo eksportuotos į Olandiją, Vokietiją.  Šiandien ūkis valdo 300 hektarų.

Alvydas PikūnasAlvydas Pikūnas gimė 1949 m. gegužės 8 d. Parėčėnuose, Alytaus rajone. Tėvai – Jonas ir Julija, turi brolį Joną ir seserį Janiną.  Vedęs, žmona Irena  – inžinierė ekonomistė. Dukra Inga ir sūnus Karolis – ekonomistai, dirba banke. Vaikaitis  Mantas  – moksleivis.
1956–1964 m. mokėsi Parėčėnų aštuonmetėje mokykloje, 1964–1967 m.
– Alytaus  mokykloje-internate, čia  baigė  11 klasių.  1972 m. Vilniaus inžineriniame statybos institute įgijo automobilių transporto specialybę ir gavo inžinieriaus  mechaniko  diplomą. 1980–1983 m. neakivaizdžiai  studijavo aspirantūroje Maskvos  autokelių  institute,  kur  1983 m. apgynė  daktaro (anksčiau  – technikos  mokslų  kandidato) disertaciją.  2001 m. Vilniaus Gedimino  technikos  universitete (VGTU) apgynė  habilituoto daktaro disertaciją  technologijos  mokslų srityje transporto inžinerijos  kryptyje. Jam buvo suteiktas  profesoriaus vardas.
Baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą,  šio Automobilių transporto katedroje 1972 m. pradėjo  dirbti asistentu,  1983–1985 m. vyr. dėstytoju. 1985 m. gavo docento  pedagoginį vardą ir buvo išrinktas Automobilių transporto katedros vedėju. Šias pareigas ėjo iki 1996 m. Vėliau iki 2000 m. dirbo katedroje docentu.  Nuo  1994 m. vadovauja  bendrajai Lietuvos  ir Lenkijos  įmonei Transporto moksliniam  tiriamajam centrui,  kurios  steigėjai  buvo Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir Varšuvos automobilių transporto institutas.
1999 m. išrinktas Transporto inžinerijos  fakulteto  Tarybos  pirmininku,  šias pareigas  ėjo iki 2007 m.
2000 m. jis vėl išrinktas Automobilių transporto katedros vedėju. Keletą kadencijų renkamas universiteto Senato nariu. 2007 m. profesorius A. Pikūnas tapo  VGTU Transporto inžinerijos fakulteto  dekanu.  Profesoriaus iniciatyva Lietuvoje  buvo  įkurta Transporto priemonių  nepriklausomų vertintojų asociacija, vėliau – Lietuvos automobilių inžinierių sąjunga, kurios prezidentu išrinktas A. Pikūnas.
Yra paskelbęs apie 140 mokslo darbų Lietuvoje ir užsienyje automobilių patikimumo, transporto energetinių resursų  taupymo  ir aplinkos  apsaugos bei eismo saugumo klausimais, išleidęs keliolika studijų leidinių studentams.
Profesorius  parašė monografiją  „Lietuvos  kelių transporto materialinių ir energetinių sąnaudų,  žalingo poveikio  aplinkai  bei visuomenei  mažinimo problemos“  (2000). Su bendraautoriais išleido monografijas:  „Transportas: technologijos, ekonomika, aplinka, sveikata“ (2003), „Lietuvos mokslas: transportas“ (1999) ir „Lietuvos  ateitis  pasaulio kontekste“ (2003).
Profesoriui vadovaujant  buvo parengtos kelios valstybinės programos:
„Transporto ir aplinkos apsauga“, Nacionalinė energijos vartojimo efektyvumo didinimo programa,  Kelių eismo  saugumo  programa 1997–2000 metams, Kompleksinė  saugaus eismo gerinimo  programa iki 2010 metų.
A. Pikūnas stažavosi, dalyvavo mokslinėse konferencijose ir skaitė paskaitas Maskvoje, Varšuvoje, Stokholme, Linčiopinge, Helsinkyje, Londone, Birmingeme,  Čikagoje,  Kelne, Dresdene, Erfurte, Olandijoje  ir jis yra kelių tarptautinių mokslo konferencijų mokslo komitetų,  Lenkijos automobilių transporto mokslininkų  draugijos  narys. Profesorius dažnai dalyvauja Seimo ir Vyriausybės darbo grupėse, rengiančiose įvairius įstatymus ar kitus teisės aktus.
Pikūnas už aktyvią veiklą apdovanotas Susisiekimo ministerijos garbės raštu, Vilniaus Gedimino technikos  universiteto garbės  raštais bei Varšuvos automobilių transporto instituto  medaliu  ir garbės raštu.

Albertas-PiličiauskasAlbertas  Piličiauskas  gimė 1936 m. spalio  9 d. Punios kaime,  Alytaus rajone.  1950 m. baigė Punios progimnaziją,  1954 m. – Butrimonių gimnaziją,
1961 m. – Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (muzikos specialybę). Vedęs. Žmona Zina  (g. 1956) – Vilniaus  „Saulėtekio“ vidurinės  mokyklos etikos mokytoja.  Dukros  Lolita (g. 1963), Solėja (g. 1982). Vaikaitis  Albertas  (g. 1986).
Humanitarinių mokslų  (menotyra) daktaras  (1973), docentas (1977), socialinių  mokslų  (edukologija) habilituotas daktaras (1991), profesorius (1993).  Už asmeninės  prasmės  ir intonuojamos prasmės  įsisąmoninimo metodus,  kurie moksliškai aprobuoti per dešimtyje daktaro  disertacijų,  taip pat  už kitus laimėjimus edukologijos  srityje suteiktas  Tarptautinės mokslų akademijos (International Teachers‘ Training Academy of Science) akademiko diplomas  (2002). Tarptautinės muzikinio  ir meninio  ugdymo tarybos  narys, Lietuvos alternatyvaus meninio ugdymo centro prezidentas, Neįgaliųjų meninio ugdymo paramos  fondo direktorius.
Įsteigė (ir vadovavo): 1968 m. (1974) Lietuvos valstybinės konservatorijos Pedagoginės praktikos  kabinetą;  1968 m. Vilniaus  miesto  vaikų muzikos mokyklą Nr. 4 (dabar  – Algirdo);  1991 m. (1995) Muzikos mėgėjų mokyklą
„Credo“;  1992 m. (iki dabar)  Lietuvos alternatyvaus meninio  ugdymo centrą;
1992 m. (1994)  Tarptautinės vaikų  ikimokyklinio  ugdymo  organizacijos (OMEP) Lietuvos  nacionalinį komitetą;  1995 m. (2003) Lietuvos  muzikos akademijos Kauno fakulteto Muzikos pedagogikos katedrą; 1998 m. (iki dabar) Neįgaliųjų meninio  ugdymo paramos  fondą ir kt.
Jo  iniciatyva įkurtos ir kuruojamos:  Ugdomosios  muzikos  terapijos asociacija  (Vilnius, 1997), Ankstyvojo vaikų muzikinio  ugdymo  asociacija (Kaunas, 1998), Meninio ugdymo mokytojų asociacija (Vilnius, 2002), Mamos muzikos mokykla nėščiosioms (Vilnius, Naujininkų  poliklinika,  2003) ir kt.
Leidinių:
1) monografijų autorius – „Muzikavimas, ritmika, improvizavimas“ (1972),
„Muzikos pažinimas“ (1-oji knyga, 1984; 2-oji knyga, 1998), „Vizualus atlikėjo poveikis“ (1987), „Poznanije  muzyki kak vospitatelnaja problema“ (1992);
2) monografijų sudarytojas, redaktorius ir bendraautoris – „Neįgaliųjų meninis  ugdymas. Metodikos  ir terapijos  aspektai”  (2005); L. Navickienės, S. Karalienės,  A. Navicko, A. Piličiausko „Grožio ir Gėrio  link / Pilietiškumo ir demokratinių vertybių  ugdymas  taikant inovatyvius metodus.  Klasės auklėtojo  knyga” (2007);
3) straipsnių rinkinių sudarytojas ir redaktorius – „Neįgaliųjų meninis
ugdymas: psichologinės  reabilitacijos  ir socializacijos  galimybės”  (1998);
„Lietuvos  muzikos  akademija” (2000);  „Meninis  moksleivių  ugdymas: kompiuterinės technologijos ir jausmai” (2002); „Neįgaliųjų meninis ugdymas: psichologinės  reabilitacijos ir socializacijos galimybės. 2-oji knyga” (2002);
„Meninis  moksleivių  ugdymas: grupinio  darbo  ir projektų  metodai  taikant kompiuterines technologijas”  (2003); „Meninis  moksleivių  ugdymas: nuo gabumų lavinimo link asmenybės dorinimo” (2003); „Švietimo vadyba reformos erdvėje”  (2004);  „Dorinis mokinių  ugdymas  pamokoje  ir popamokinėje veikloje” (2004); „Kalendorinės šventės mokykloje: dorinių ir meninių vertybių sąveika”  (2006) ir kt.
4) autorinio e. žurnalo PAPA (Pedagoginės aktualijos  Piličiausko akimis)
leidėjas,  redaktorius, straipsnių  autorius  – www.piliciauskas.info.
Pomėgiai – sodininkystė,  daržininkystė,  poezija, kūryba, bendravimas su magistrantais, doktorantais.

Bronius PrieskienisBronius  Prėskienis  gimė 1930 m. birželio 14 d. Bugonių kaime, Alytaus rajone.  1937–1942 m. mokėsi Bugonių ir Ryliškių pradžios mokyklose, 1942– 1949 m.  – Merkinės  (Varėnos r.) gimnazijoje,  1949–1953 m.  Vilniaus pedagoginiame institute studijavo  lituanistiką.  Nuo  1953 m. dirbo  Šiaulių mokytojų institute,  Šiaulių pedagoginiame institute (ŠPI), Šiaulių universitete dėstytoju,  vyr. dėstytoju,  docentu,  profesoriumi. 1955–1963 m. buvo ŠPI Lietuvių  kalbos  ir literatūros katedros vedėjas,  1962–1969 m. ir 1971–1972 m. mokslo ir mokymo prorektorius. 1970 m. laikinai ėjo rektoriaus pareigas, 1973–1992 m. – Pedagogikos  fakulteto  dekanas.  Humanitarinių mokslų daktaras  (1963), docentas  (1966), profesorius (1990). Nuo 2002 m. – Šiaulių universiteto profesorius emeritas.  Nusipelnęs dėstytojas  (1978).  2007 m. rudenį B. Prieskieniui  suteiktas  Šiaulių miesto garbės piliečio vardas.
Dvylikos knygų autorius  (vienos jų bendraautoris). Tai nemažos apimties monografijos „Bronius  Pranskus-Žalionis” (1987), „Jovaras”  (1995), „Juozas Miliauskas-Miglovara” (1997), „Šiaulių krašto literatūros panorama” (2003), mokslo  studijos  bei  metodinės priemonės  „Kai  kurie  literatūros tyrimo metodologiniai principai”  (1981),  „Sociologinis literatūros tyrinėjimas” (1989), „Probleminiai literatūros mokslo aspektai”  (2000) ir kt.
Paskelbė apie 150 straipsnių, pranešimų tekstų, tezių, recenzijų, literatūros tyrinėjimo metodologijos,  literatūros istorijos,  teorijos  ir kritikos  klausimais žurnaluose,  rinkiniuose, „Lietuvių  literatūros  enciklopedijoje”, kituose leidiniuose,  kelių  dešimčių straipsnių bendresnėmis švietimo, literatūros, kultūros temomis periodinėje spaudoje autorius. Ne vieno leidinio sudarytojas, redaktorius, redakcinių  kolegijų narys.
Pomėgiai:  rytinis pasivaikščiojimas, medžioklė,  krepšinis, grybavimas, skaitymas.

Rimantas PrūsaitisRimantas Prūsaitis  gimė 1956 m. sausio  28 d. Marijampolėje. 1973 m. baigė Alytaus 5-ąją (dabar  – Dainavos) vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojo į  Lietuvos  žemės ūkio  akademijos  (dabar  universiteto) Miškų ūkio fakultetą. 1978 m. sėkmingai  baigė šios specialybės  kursą,  įgijo miškų ūkio inžinieriaus  specialybę ir pradėjo  dirbti  Alytaus  miškų ūkyje,  Aniškio girininkijoje,  vyr. techniku-miškininku.
Tolesnė  profesinė  karjera:
1979–1990 m. – Alytaus miškų ūkio Dušnionių  girininkijos girininkas.
1990–1991 m. – Alytaus  miškų ūkio vyr. miškininkas.
1991–1994 m. – Alytaus  miškų urėdijos  miškų urėdo pavaduotojas miškininkystei.
Nuo 1994 m. liepos   – Alytaus miškų urėdijos  miškų urėdas.
Dirbdamas Dušnionių girininkijos girininku, aktyviai domisi gamtosaugine veikla, miškininkystės naujovėmis, skaito  paskaitas, rašo straipsnius  šia tema, vadovauja Liaudies  universiteto Gamtosaugos fakultetui. Daugiausia dėmesio skiria miškams atkurti, vertingoms  retoms  medžių  rūšims. Jį ypač domina ąžuolynų atkūrimo problemos, ąžuolų savaiminis atžėlimas. Būtent todėl 1987–2002 m., susidomėjęs šia problema ir noro patobulinti profesines  žinias paskatintas, pradėjo  ir vykdė mokslinį tyrimą apie ąžuolo žėlimą. Nuo 1994 m., tapęs urėdu,  R. Prūsaitis  daug dėmesio  skiria Punios šilo problemoms.
Sėkmingai  baigęs tyrimo etapą,  2004 m. gruodžio  29 d. apgynė daktaro disertaciją „Ąžuolo  žėlimas, jį  įtakojantys veiksniai ir augimo  ypatumai mišriuose jaunuolynuose“. Už šį mokslinį darbą,  kuris tapo svarbus Lietuvos miškininkystės mokslui, R. Prūsaičiui  Lietuvos žemės ūkio universitete buvo suteiktas  biomedicinos  mokslų  srities  miškotyros krypties  daktaro  laipsnis (Lietuvos  žemės ūkio universitetas, biomedicinos  mokslai, miškotyra).
2004 m. už prasmingą  darbą  apdovanotas Lietuvos  Respublikos Seimo Pirmininko Artūro  Paulausko,  Seimo Aplinkos  apsaugos  komiteto,  aplinkos ministro Arūno Kundroto, Kultūros vertybių departamento, Generalinės miškų urėdijos  ir kt. padėkos raštais.
2006 m. R.  Prūsaičiui  įteikta Alytaus  rajono  savivaldybės nominacija „Alytaus rajono metų  miškininkas“.   2007 m. Lietuvos  Respublikos vidaus reikalų  ministerijos Priešgaisrinės  apsaugos  ir gelbėjimo  departamento apdovanotas Ugniagesio  gelbėtojo žvaigžde už nuopelnus   valstybinei priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai.
R. Prūsaitis yra Generalinės miškų urėdijos prie  Aplinkos  ministerijos tarybos  narys,  Alytaus  regiono  miškų urėdijų  koordinatorius, Lietuvai pagražinti  draugijos  Alytaus  skyriaus pirmininko  pavaduotojas, Alytaus Dzūkijos  LIONS  klubo narys (2005 išrinktas šio klubo  prezidentu).
Žmona Vilma Prūsaitienė, gydytoja neuropatologė. Vaikai: sūnus Liudas, dirba SEB banke, dukra  Agnė, gydytoja odontologė.
Laisvalaikis: medžioklė,  žūklė, sportas,  kelionės.
Gyvenimo moto: pastovumas  ir nuoseklumas kiekviename  darbe.

Birutė KalviškytėBirutė  Kalviškytė-Pundzienė  gimė 1953 m. kovo 19 d. Alytuje.
1971 m. baigė  Alytaus  2-ąją  (dabar  – Adolfo Ramanausko-Vanago) vidurinę mokyklą, 1971–1977 m. studijavo Kauno medicinos  instituto  (KMI) Gydomajame fakultete.
1977–1978 m. – Klaipėdos  vaikų ligoninės  gydytoja pediatrė internė.
1978–1979 m. – Plungės  rajono centrinės ligoninės (RCL) apylinkės pediatrė.
1979–1983 m. – Plungės  RCL  Vaikų  konsultacijos  vedėja.
1983–1985 m. – Plungės   RCL Vaikų ligų skyriaus vedėja. 1985–1987 m. – Kauno medicinos instituto  (KMI) Vaikų ligų katedros klinikinė ordinatorė.
1987–1994 m. – Kauno akademinių klinikų Neišnešiotų naujagimių patologijos skyriaus gydytoja, nuo 1994 m. iki šiol – Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK)  I vaikų ligų skyriaus vedėja.
1995 m. įgijo vaikų nefrologo  specializaciją  ir tapo  Vaikų  nefrologijos sektoriaus  vadove.
2001 m. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją tema „Vaikų ūminio poinfekcinio glomerulonefrito klinikinės eigos ypatumų ir prognozės tyrimai”.
Nuo to laiko išspausdinusi 28 straipsnius  pediatrine ir vaikų nefrologijos tematika respublikos,  paskelbusi  6 mokslines  tezes  užsienio  medicinos žurnaluose.
Lietuvos  gydytojų sąjungos,  Respublikinės pediatrų draugijos  narė, Lietuvos  vaikų  nefrologų  draugijos  pirmininko  pavaduotoja, Lietuvos nefrologijos, dializės ir transplantacijos asociacijos valdybos, Europos  inkstų, dializės  bei transplantacijos asociacijos,  Tarptautinės pediatrų nefrologų asociacijos  narė.
Vyras Juozas,  chirurgas,  habilituotas daktaras,  profesorius.
Vaikai:  Irma  (g. 1977), Emilija  (g. 1980), Kamilė  (g. 1983), Elena  (g. 1990).
Mėgstami  užsiėmimai:  dainavimas,  studijų  metais  aktyvi KMI  choro „Neris”  dainininkė, dirbdama Plungėje  dainavo  ligoninės  chore  ir moterų ansamblyje,  nuo  1985 m. dainuoja  KMUK  moterų  vokaliniame  ansamblyje „Kolegės”. 1967 m. baigusi Alytaus vaikų muzikos mokyklą, akordeono klasę, ilgai muzikai skirdavusi mažai laiko, tačiau  2006 m. šį  pomėgį atgaivinusi ir grojimas akordeonu tapęs vienu maloniausių  užsiėmimų.
2005 m. pradėjo  drožinėti  iš medžio ir sėkmingai tai daro toliau.

Arūnas PuškoriusArūnas Puškorius gimė 1975 m. spalio 4 d. Alytuje. 1982–1994 m. mokėsi 7-ojoje  (dabar  – Šaltinių pagrindinė) vidurinėje  mokykloje.  1994–1998 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto  Archeologijos  katedros archeologijos specialybės  studentas.
1998 m. suteiktas  archeologo specialybės  bakalauro laipsnis,  įgyta archeologinių dirbinių  restauratoriaus specializacija.  Bakalauro  darbo  tema „XVI–XVII a. odinė avalynė iš Vilniaus  miesto  archeologinių kasinėjimų. Tyrimai ir konservavimas“.
1998 m. suteikta  archeologinių dirbinių  restauratoriaus (odos)  III kategorija.
1998–2000 m. Vilniaus  universiteto Istorijos  fakulteto  Archeologijos katedros archeologijos  specialybės magistrantas.
2000 m. suteiktas archeologo specialybės magistro laipsnis. Magistro darbo tema „Odinė avalynė Lietuvos archeologinėje medžiagoje nuo seniausių laikų iki XVII  a. XIII–XIV a. odinio  bato  restauravimas“.
2000–2004 m. Vilniaus  universiteto Istorijos  fakulteto  Archeologijos katedros doktorantas.
2004 m. suteikta  archeologinių dirbinių  restauratoriaus (metalo) III kategorija.
2005 m. apginta  daktaro  disertacija  tema  „Archeologinis odinis apavas Lietuvoje.  Odinio apavo  konservavimas“.  Suteiktas  humanitarinių mokslų srities istorijos mokslo krypties daktaro  mokslo laipsnis.
2006 m.  suteikta  archeologinių dirbinių  restauratoriaus (odos)  I kategorija.
Darbovietės:
1998–2002 m. Alytaus kraštotyros muziejaus  muziejininkas-archeologas.
1996–2004 m. Lietuvos  dailės  muziejaus  Prano  Gudyno  restauravimo centro Archeologinių dirbinių  restauravimo dirbtuvių  savanoris.
2005–2007 m.  Lietuvos  istorijos  instituto  Miestų  tyrimų  skyriaus jaunesnysis  mokslo bendradarbis.
Nuo  2007 m. VšĮ  pilių tyrimo  centro  „Lietuvos  pilys“ Restauravimo skyriaus vedėjas.
Nuo  2008 m. Lietuvos  dailės  muziejaus  filialo „Lietuvos  Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“  Rinkinių  apskaitos,  tyrinėjimo  ir saugojimo tarnybos  rinkinių konservavimo-restauravimo sektoriaus  vedėjas.
Mokslinių tyrimų interesas:  odinių dirbinių  įvairovė, odininkystės  amato raida  ir gamybos technologija  XIV–XVIII a. Lietuvoje.
Svarbesni  tyrinėti  objektai:
2001 m. – Dzirmiškių (Alytaus  r.) piliakalnio  gyvenvietės archeologiniai žvalgymai.
2002 m. – Veisiejų bažnyčios šventoriaus archeologiniai žvalgymai.
2005 m. – įvairaus pobūdžio  archeologiniai kasinėjimai:
Vilniaus senamiestyje:  Rotušės aikštė ir jos prieigos, Pilies g. 19, Panerių g. 24–26, Subačiaus  g. 11.
Telšiuose: Birutės  g. 5A, Luokės  g. 2 ir Žvejų  g. 15.
2005 m. – Jono Puzino gimtosios sodybvietės (Ukmergės r.) archeologiniai tyrimai.
Pomėgiai:  dviračių, vandens turizmas.

Konstantinas Kazimieras1907 m. vasario 5 d. Užkalnių  kaime,  Kražių apskrityje  (dabar  Kelmės r.),  kumečių Raičinskių  šeimoje, gimė  pirmasis  vaikelis Konstantinas Kazimieras.
Tai tas pats Konstantinas K. Raičinskis, praėjusio amžiaus dvasios didvyris, savo gyvenimu savaip liudijęs Dievybę, ne tik Lietuvoje žinomas kaip filosofas, fizikas-matematikas, matematinės logikos pradininkas Lietuvoje, už mokslinę ir visuomeninę veiklą apdovanotas IV  laipsnio  Gedimino  ordinu  ir už pedagoginį darbą  dviem sidabro  medaliais.  Prisimindami  jo svarbiausius gyvenimo tarpsnius, turime prisiminti  ir jo pasakytas  mintis bei pamokymus, ne  kiekvienam  mirtingajam suprantamus jo suvokiamų  visatos  okeane vykstančių reiškinių aiškinimus. Arba ir visiems aiškius dalykus: kad pasekmė niekada  nėra  pirmesnė  už priežastį; kad  pagal gamtos dialektiką nėra  nei ontinio gėrio, nei blogio – yra tiktai darna ir nedarna; kad kovojant su pasekme neįmanoma  panaikinti  priežasties;  blogiu negalima  sukurti  gėrio. Blogis yra gėrio stoka. Bet dažniausiai be gilesnės jo ontosofinių  veikalų studijos sunku suprasti pusiau laukinės gamtos prieglobstyje susiformavusį profesoriaus (taip dauguma vadina  K. K. Raičinskį) platesnį empirinį ir teorinį pažinimą,  ant kurio  pamatų  jis statė savo  pasaulėvaizdį,  pasaulėžiūrą ir  ONTINĖS ABSOLIUČIOS TIESOS SAMPRATĄ.
Tėvai vylėsi sūnų pasirinksiant kunigystę, tačiau jaunuolį viliojo nežinomi mokslo, pažinimo, o labiausiai nepažintos  Tiesos keliai, todėl įstojo į Vytauto Didžiojo  universiteto Teologijos-filosofijos  fakultetą,  studijavo  filosofijos sistemą, pedagogiką, psichologiją ir sociologiją. K. K. Raičinskis, studijuodamas Kaune  filosofiją, vertėsi  kaip išmanydamas: privačiai mokė vaikus, įrišinėjo knygas, rašė straipsnius  laikraščiams,  į  standartines korteles perrašinėjo Kražių, Karklėnų  ir Užvenčio  regione  surinktus  žemaitiškus žodžius ir tas korteles parduodavo profesoriui Juozui  Balčikoniui.
Nors  ir labai  užsiėmęs, jaunuolis  rasdavo  laiko  užsienio  kalboms  ir baigdamas universitetą mokėjo jų net vienuolika. Vėliau išmoko dar penkias, ypač mėgo senąsias lotynų ir graikų kalbas, kuriomis galėjo studijuoti  Šventąjį Raštą.  „Universitetą baigė 1933 m., parašęs originalų  ir brandų  diplominį darbą-studiją „Matematinis logikos metodas“,  už kurį gavo ne tik aukštojo mokslo  baigimo  diplomą,  bet  ir licenciato  laipsnį, suteikiantį teisę dėstyti aukštojoje  mokykloje.  Studijos  tikslas – per  matematinės logikos elementų analizę pagrįsti logikos matematizavimo idėją.“  (Jono  Rudoko  „Prarastieji Lietuvos talentai“)
Tačiau ir aukštąjį išsilavinimą turinčiam, bet sunkių ligų jau pačiupinėtam jaunam ir gabiam žmogui rasti darbą Kaune nebuvo lengva. Ir tik 1937 m. K. K. Raičinskiui pavyko gauti darbą Krašto apsaugos ministerijoje,  Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijos bibliotekoje, kurioje  per pusmetį turėjo  įkurti mokslinę biblioteką.  K. K. Raičinskis  sukūrė originalią  knygų klasifikavimo sistemą, jas lentynose išdėstė taip, kad netrukus  sutvarkyta ir gausi biblioteka stebino  užsienio svečius.
1938  m.  buvo  išleistos  dvi  jo  studijos   pedagogine   tematika:
„Psichotechniniai svetimų  kalbų  mokymo  metodai“  ir „Sėkmingas  vaiko ugdymas“. Dar  viena knyga, parašyta 1940 m., „Mokėk  mokytis! Metodiniai nurodymai  moksleiviams“ nebuvo  išspausdinta.
K. Raičinskis turėjo galimybę rašyti įvairius straipsnius ir susirašinėti su žymiais žmonėmis lotynų  kalba,  nes priklausė  prie  Tarptautinės lotynų
kalbos draugijos, palaikiusios ryšius su centrais Paryžiuje, Romoje, Vašingtone ir Tokijuje. Dirbdamas bibliotekoje, jis dargi mokėsi toliau – Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos  ir matematikos fakultete  studijavo fiziką ir matematiką, parašė diplominį darbą  ir, universiteto vadovybės siųstas į  Angliją, ruošėsi Oksfordo  universitete rašyti daktaro disertaciją  apie gamtos mokslų filosofiją ir mokslų klasifikacijos loginius pagrindus.  Deja, karas sugriovė visus planus.
1940 m. kartu  su savo biblioteka  K. K. Raičinskis atsidūrė  universitete. Kauno  liaudies universiteto bazėje  jam buvo pavesta  įkurti Suaugusiųjų institutą,  kuriame  jam teko ir direktoriauti. Vokiečių  okupacijos  metais  toks darbas  buvo ypač nesaugus.  1943 m. areštuotas  ir be atvangos tardomas  ge- stapo rūsiuose,  mat trys instituto  klausytojai už partizaninę veiklą pakliuvo į gestapo  nagus.
Bet ir išėjus į  laisvę ramybės nebuvo. Nors dar 1940-aisiais buvo baigęs fiziką ir matematiką, tačiau, užėjus sovietams, mokslo baigimo diplomo negavo, nes papildomai dar reikėjo  išlaikyti krūvą egzaminų  iš marksistinių  mokslų, kurių K. K. Raičinskis nekentė visa esybe.
Vilčių įsidarbinti universitete nebeliko.  Prasidėjo  tikri kryžiaus keliai. Buvo likusi tik viena viltis – su daugeliu  kitų lietuvių trauktis  į  Vakarus.  Tris kartus  K. K. Raičinskis  su žmona  neseniai  tapusia  Matilda  Sutkaityte- Raičinskiene buvo nuvykę į  Kybartus,  tris kartus buvo peržengę Vokietijos sieną ir su kariškių pagalba galėjo keliauti tolyn, tačiau visus tris kartus sulaikė Lemties  ranka,  ir jie sugrįžo į  Tėvynę. Profesorius  yra pasakojęs apie nuolatinius saugumo  persekiojimus,  slapstymąsi  po  visą Lietuvą  ieškant mokytojo darbo.  Teko  gyvenamąją  vietą keisti net  kelissyk per  metus,  mat KGB švietimo skyrių vedėjams duodavo nurodymus  neleisti K. K. Raičinskio dirbti mokytoju, o tai reiškė visą gausią šeimą (Raičinskiai  augino šešis vaikus) pasmerkti  badui.
Pagaliau  po ilgų klajonių  nuolatinę gyvenamąją  vietą Raičinskių  šeima rado Alytuje. Iki pensijos kartu su žmona Matilda,  lietuvių ir prancūzų  kalbų mokytoja, Konstantinas dirbo vidurinėse mokyklose, pastaruosius dvylika metų – Alytaus  technikume. Daugelį metų profesorius kūrė  labai  savitą ir gilią gyvenimo pažinimo  filosofinę sistemą,  kurios  esmę išreiškė trimis žodžiais: IŠMINTIS, PAKANTA  ir MEILĖ.
Visą gyvenimą, įskaitant ir sunkiausius  laikotarpius,  K. K. Raičinskis filosofijos neatsižadėjo.  Apie  17 tomų  kūrybos  pasklidę po  bibliotekas, muziejus.  Yra  pradėtas penkių  tomų  traktatas „Ontosofija“, iš viso 2500 puslapių. Du tomai parašyti, bet kiti, kaip ir daugelis jo darbų, priglausti Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Daugiausia  dėmesio  susilaukė nuo jaunystės dienų pradėtas rašyti ir tik 1993–1996 m. baigtas trijų tomų  filosofinis veikalas „60-ties metų  ieškojimai ir atradimai po Majos skraiste“ (sanskr. maja – paslaptis). Kritikai jį pavadino Gamtos evangelija, kiti empirofilosofija – praktinės patirties filosofija. Autoriui tai išsipildžiusi vizija, kurią  jis matė kaip kryžių, iškilusį ant  smailios kalno viršūnės ir žodžius spes expleta  (lot.  išsipildžiusi viltis). Kryžius – kančios simbolis. O kančia yra vienintelė absoliuti tiesa, pažįstama kiekvienam gyvam organizmui nuo gimimo iki mirties. „Meilei nėra sienų, kančiai nėra dugno“ – šią sentenciją  išgirdęs iš profesoriaus  pagalvoji apie jo gyvenimo kelią, pilną vargo, skurdo ir kančios. Bet, pagal jį, tik kančia nuskaidrina žmogaus sielą ir pakylėja  ją iki Amžinųjų-Tikrųjų-Ontinių tiesų.  Matyt,  ne veltui buvo tiek ieškota ir kentėta, surasta  ir prarasta, pažinta  ir išmokta, jei visa tai davė pradžią knygai, kurią skaičiusieji vadina pamestu  raktu  nuo išminties seifo.
Profesorius  K. K. Raičinskis mirė 2007 m. gruodžio 3 d. Alytuje, eidamas 101 metus. Palaidotas Savanorių g. (prie Šv. Angelų Sargų bažnyčios) kapinėse.

Jonas RidzvanavičiusJonas  Ridzvanavičius  gimė 1943 m. sausio  2 d. Butrimonių miestelyje, Alytaus rajone.  1948 m. tėvai persikėlė į Kauną.  Nuo tada jis gyvena Kaune, nors vasaras vaikystėje dar leisdavo Butrimonyse  pas senelius.
1956 m. įstojo mokytis į  Kauno  politechnikumą, jį 1960 m. baigė ir gavo diplomą  su pagyrimu.  Tais pat metais  įstojo į Kauno  politechnikos instituto (KPI) Elektrotechnikos fakultetą studijuoti  gamybos  procesų automati- zavimo. J. Ridzvanavičius  KPI  baigė  1965 m. diplomu  su pagyrimu  ir tais pačiais metais pradėjo dirbti KPI Gamybos procesų automatizavimo katedroje asistentu.  1968-aisiais  įstojo į  KPI aspirantūrą,  pasirinko  techninės kibernetikos specialybę. 1971 m. apsigynė technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją  tema  „Dvimačių kintamos  srovės sistemų  skaitmeniniai skaičiavimo metodai“.
1971 m. J. Ridzvanavičius  pradėjo  dirbti  vyr. dėstytoju  KPI  Valdymo sistemų katedroje, nuo 1974 m. docentu.
1965–1971 m. dėstė  gamybos procesų  automatizavimo, metalo  pjovimo staklių elektrinių įrengimų disciplinas Mašinų gamybos fakultete, technologinių matavimų ir automatinių prietaisų chemijos pramonėje disciplinas Automatikos fakultete, cheminių technologinių procesų automatizavimo discipliną tos pačios specialybės  studentams.
Nuo  1971 m. dėstė  automatinio valdymo teorijos,  sudėtingų  sistemų valdymo, sistemų  modeliavimo,  eksperimentų planavimo,  operacijų  tyrimo, algoritmų  analizės  ir projektavimo disciplinas  Automatikos ir Informatikos fakultetų  studentams.
Mokslinio darbo sritys: automatinio valdymo teorija, matematiniai metodai valdyme, matematinis ir imitacinis modeliavimas,  algoritmų  teorija.
J. Ridzvanavičius parašė apie  30 mokslinių  straipsnių  ir daugiau  kaip dešimt  metodinių leidinių  ir  mokymo  priemonių   KPI  (dabar  Kauno technologijos  universitetas)1989–2000 m. buvo Kauno  apskrities  totorių  bendruomenės, 1998–2003 m. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininku.
1965 m. užėmė III vietą Lietuvos šachmatų pirmenybėse.  1963–1966 m. – Lietuvos šachmatų  rinktinės  narys.
1997 m. apdovanotas Gedimino  ordino  I laipsnio medaliu.

Aleksandras VytautasAleksandras  Vytautas Rutkauskas gimė 1939 m. Punioje, Alytaus rajone. Baigė Punios  mokyklą. 1964 m. – Vilniaus  universitetą ir įgijo matematiko (tikimybių  teorija)  diplomą.  1974 m. gavo socialinių mokslų  (ekonomika) daktaro,  o 1990 m. – habilituoto daktaro  diplomus.
1971–1992 m. dirbo  Lietuvos  mokslų akademijos Ekonomikos institute Investicijų skyriaus vedėju, 1992–1993 m. – Lietuvos ekonomikos  ministerijos Ekonomikos ir privatizacijos  instituto  Regiono prognozavimo  ir valdymo skyriaus vedėju.  Nuo 1993 m. pradėjo  dirbti  Vilniaus  Gedimino  technikos universitete profesoriumi, paskirtas Finansų  inžinerijos  katedros vedėju,  o nuo 2002 m. – Verslo vadybos fakulteto  dekanu.
Dirbo tiriamąjį mokslinį ir pedagoginį darbą tarptautinėse institucijose  ir užsienio  universitetuose. A. V. Rutkauskas yra Tarptautinės energetikų ekonomistų asociacijos narys  nuo  1991 m., Europos  regioninės  mokslo asociacijos (ERSA) narys nuo 1995 m. ir Tarptautinės informatikos akademijos (TIA)  narys nuo  1997 m.
Mokslinių  interesų  sritys – finansai,  aplinkosaugos  ekonomika,  regionų plėtra, rizikos valdymas, kiekybiniai socialinių procesų modeliai. Pastaraisiais metais daugiausia dėmesio  skiria rizikos matavimo,  ekonominio vertinimo  ir valdymo mechanizmo kūrimui, portfelio sprendimams, investicijų problemoms. Profesoriaus  A.  V.  Rutkausko vadovaujami  doktorantai sėkmingai apsigina disertacijas  šiuolaikine tematika.
Parengė  ir  išleido apie  200 įvairaus pobūdžio  mokslinių  darbų  – monografijų, vadovėlių, mokslinių straipsnių, dalyvavo tarptautinėse konferencijose. Svarbiausios  monografijos  – „Finansų  rinkos  ir institucijos” (Vilnius:  Technika,  1998), „Finansų  ir komercijos kiekybiniai  modeliai” (Vilnius:  Technika,  2000), „Finansų  analizė,  valdymas ir prognozavimas” (Vilnius:  VPU,  2004), „Konkurencingo verslo  projektavimas” (Vilnius: Technika,  2006), „Investicinių  sprendimų  valdymas” (Vilnius: VPU  leidykla, 2006), „Pelno  inžinerija”  (Vilnius:  Ciklonas,  2007), „Investicijų  portfelio anatomija ir valdymas” (Vilnius:  Technika,  2007).

Modestas RužauskasModestas Ružauskas Lietuvos veterinarijos  akademijos Veterinarijos instituto  Mikrobiologijos ir maisto  saugos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas.
Gimimo  data  ir vieta: 1969 m. rugsėjo 24 d., Alytus.
Išsilavinimas: 1987 m.  9-oji vidurinė  mokykla  (dabar  – Jotvingių gimnazija),  12 kl. 1993 m.  Lietuvos  veterinarijos akademijos   (LVA) Veterinarijos fakultetas,  veterinarijos gydytojas. 2000 m. Kauno technologijos universiteto Chemijos  fakultetas,  aplinkos  inžinerijos magistras.
Mokslo  laipsniai  ir vardai:  1997 m. apginta  daktaro disertacija  tema „Pasterelių biologinių  savybių tyrimas  ir inaktyvuotos  pasterelių vakcinos kiaulėms  sukūrimas”.
Darbinė  veikla: 1993–1997 m. – asistentas,  nuo 1997 m. Mikrobiologijos ir maisto saugos  skyriaus vyresnysis mokslo  darbuotojas. 2003–2004 m. Biotechnologijos ir veterinarijos preparatų skyriaus vedėjas.  Nuo  1997 m. veterinarinių preparatų ekspertas  (Lietuvos valstybinė veterinarijos  preparatų inspekcija, biologiniai preparatai ir antimikrobinės medžiagos). Nuo 2008 m. LVA Veterinarijos instituto  Tarybos pirmininkas.
Mokslinės stažuotės: „The Microbiology Laboratories”, Londonas (2002), Europos   vaistų agentūra (EMEA), Londonas   (2005,  2006),  Švedijos veterinarijos  institutas  (SVA, 2006). Įvairūs mokymai, seminarai  užsienyje ir Lietuvoje  (12 sertifikatų).
Moksliniai  interesai:  infekcinių gyvūnų ligų diagnostikos  ir profilaktikos priemonių kūrimas,  bakterijų  atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, maisto sauga ir epidemiologija, ornitologija.
Mokslinė  veikla. Publikacijos:  paskelbti  43 moksliniai  straipsniai,  9 konferencijų medžiagos tezės, 15 straipsnių  populiariuose leidiniuose.
Pranešimai: skaityta 11 pranešimų tarptautinėse konferencijose. Skaitytos paskaitos tęstinio mokymo  kursuose.
Paruoštos technologijos: sukurtos vakcinos nuo kiaulių ir galvijų salmoneliozės, kolibakteriozės, pastereliozės, triušių pastereliozės iš vietinių bakterijų padermių, paruošta šių preparatų techninė dokumentacija. Sukurtos autogeninių vakcinų technologijos įvairioms gyvūnų rūšims.
Ekspertizės:  daugiau  nei  200 registruojamų veterinarijos  preparatų Lietuvoje  ir kitur ES ekspertizių.
Visuomeninė veikla: Europos  vaistų agentūros mokslinės  patariamosios grupės  antimikrobinių medžiagų  naudojimo  klausimais  (SAGAM)  narys. Mikroorganizmų banko administratorius, Mikrobiologų klubo viceprezidentas (2000–2002), Mikrobiologų  klubo  prezidentas (2002–2006). Laboratorinių gyvūnų mokslo  Lietuvos  asociacijos,  Kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos  valdybos, Mikrobiologų  draugijos,  Lietuvos  ornitologų  draugijos narys.
Pomėgiai:  žvejyba, paukščių stebėjimas.
Trumpai  apie save: gimiau ir augau Alytuje, iki baigiau vidurinę mokyklą. Po studijų Kaune likau čia gyventi. Esu senas alytiškis miestietis, tėvai ir seneliai taip pat alytiškiai.

Aleksandras SavilionisAleksandras  Savilionis gimė 1950 m. rugsėjo  27 d. Miežionių  kaime, Alytaus  rajone. 1958–1962 m. mokėsi Druskininkų pradinėje  mokykloje,  1962–1964 m.
– Ryliškių vidurinėje  mokykloje,  1964–1969 m. – Alytaus   mokykloje- internate.
1970–1975 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje  (toliau LŽŪA).
1981–1984 m. – aspirantūroje Kauno  politechnikos institute  (toliau  KPI).
1986 m. KPI suteiktas  technikos  mokslų kandidato laipsnis.
1990 m. LŽŪA – docento  pedagoginis  vardas.
1969–1970 m. dirbo  Parėčėnų aštuonmetėje mokykloje  pradinių  klasių mokytoju, 1971–1975 m., studijų LŽŪA laikotarpiu, – laborantu toje pačioje aukštojoje  mokykloje,  1975–1976 m. – Elektros  mašinų katedros (LŽŪU) jaunesnysis mokslo darbuotojas. 1976–1986 m. – KPI Žinybinės elektromagnetinių laukų laboratorijos jaunesnysis mokslo darbuotojas, 1986–1988 m. – vyriausiasis mokslo darbuotojas toje pat laboratorijoje. 1988–1989 m. – LŽŪA  Elektros  mašinų katedros vyr. dėstytojas,  1989–1994 m. – Elektros  mašinų katedros vedėjas,  1994–1998 m. – Elektrotechnikos ir automatikos katedros vedėjas,  docentas,  1998–2000 m. – Elektrotechnikos ir informacinių sistemų katedros vedėjas. 2000–2006 m. – LŽŪU Informacijos technologijų instituto  direktorius, nuo  2006 m. – Fundamentinių mokslų studijų  instituto  direktorius.
Pomėgiai mokslinių tyrinėjimų srityje: fizikinių dydžių matavimas,  žemės ūkio informacinės sistemos (sprendimų priėmimo  paramos,  ekspertinės, kt.), kokybės vadyba informacinėse sistemose  pagal ISO 9000 serijos standartus.
Paskelbė  37 straipsnius  Lietuvos  ir užsienio mokslo  leidiniuose.  Yra  2 išradimų bendraautoris.
Dalyvavo kuriant  fazei jautrų  mikrovoltmetrą (Liaudies  ūkio pasiekimų parodoje apdovanotas bronzos  medaliu,  Maskva, Rusija,  1988), matavimo sistemą  karvių tešmens mastito  termoenerginei diagnostikai,  žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos iniciatorius  ir vadovas, dviejų doktorantūros komitetų  pirmininkas.
Žmona Laimutė  (g. 1952), AB „Mechel Nemunas”  prekybos direktoriaus pavaduotoja, Realizacijos skyriaus viršininkė. Vaikai: Kotryna (g. 1984), Kauno medicinos  universiteto studentė, Stasys (g. 1986), Kauno  technologijos universiteto studentas.
Laisvalaikis: kelionės,  kūryba, knygų skaitymas.

Gintautas SkripkūnasGintautas Skripkiūnas  gimė 1962 m. kovo 23 d. Alytuje. 1969 m. pradėjo lankyti Alytaus 2-ąją (dabar – Adolfo Ramanausko-Vanago) vidurinę mokyklą, mokėsi iki šeštos klasės. Vėliau mokėsi ir 1980 m. aukso medaliu baigė Alytaus
6-ąją (dabar – Putinų) vidurinę mokyklą. Dalyvavo ir buvo prizininkas daugelio Alytaus miesto ir respublikinių chemikų olimpiadų, baigė neakivaizdinę jaunųjų fizikų mokyklą „Fotonas“. Mokydamasis aktyviai dalyvavo mokyklos chemikų, fotografijos  būrelių  veikloje, surengė  fotografijų  parodą.
Nuo  1980 m. studijavo  Kauno  politechnikos instituto  (dabar Kauno technologijos  universitetas) Statybos  ir santechnikos fakultete.  Specialybė – statybinių  dirbinių ir konstrukcijų  gamyba. 1985 m. apgynus diplominį darbą jam buvo suteikta  inžinieriaus  statybininko  technologo  kvalifikacija, mokslai baigti su pagyrimu.
Dar studijuodamas 1985 m. ėmė dirbti inžinieriumi Kauno politechnikos instituto  Statybinių medžiagų  probleminėje laboratorijoje. Vėliau  dirbo  šio instituto  Statybinių medžiagų katedroje asistentu  (1986–1989 m.). 1989–1994 m. studijavo Kauno technologijos universiteto statybos inžinerijos doktorantūroje, 1994–2002 m. dirbo šio universiteto Statybinių  medžiagų katedros vedėju, 2002–2005 – Statybinių medžiagų ir konstrukcijų mokslo laboratorijos vedėju, o nuo 2005 m. dirba Statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimų centro  direktoriumi.
Skripkiūnas yra atestuotas statinio projekto  ir statinio  ekspertizės  bei statinio  techninės priežiūros  vadovas, dalyvavo ekspertizėse, dirbo techniniu prižiūrėtoju  statybose. Nacionalinio akreditacijos biuro  ekspertas,  dalyvauja statybinių medžiagų bandymų laboratorijų vertinimuose,  Statybos industrijos asociacijos  veikloje, yra Amerikos  betono instituto  (ACI)  narys, Lietuvos standartizacijos departamento  19-ojo  technikos  komiteto „Betonas  ir gelžbetonis“  pirmininkas,  dalyvavęs rengiant  nacionalinius  standartus ir į lietuvių   kalbą verčiant  Europos  standartus.
G. Skripkiūnas mokslinį darbą pradėjo dirbti nuo trečio studijų universitete kurso,  dalyvavo mokslinėse  konferencijose. Studijuodamas ir dirbdamas universitete visą laiką aktyviai dirbo  mokslinį darbą  betono  technologijos srityje, vykdė mokslinius  projektus  pagal buvusios  Statybos  ministerijos  ir pramonės įmonių užsakymus. Už dalyvavimą viename projekte  1987 m. buvo apdovanotas buvusios sąjunginės  Liaudies  ūkio pasiekimų parodos  bronzos medaliu.  1989 m. įstojo į  doktorantūrą Kauno  technologijos universitete ir tęsė mokslinį darbą.  1994 m. apgynė  statybos  inžinerijos  mokslo  krypties daktaro disertaciją  „Betono  makrostruktūros optimizavimas,  atsižvelgiant  į jo technologines ir eksploatacines savybes bei žaliavų išteklius“.
Apgynęs disertaciją  tęsė mokslinį darbą  betono  struktūros ir savybių tyrimų  srityje,  buvo trijų  doktorantų, kurie  sėkmingai  apgynė  daktaro disertacijas  betono  technologijos srityje, moksliniu  vadovu. G. Skripkiūnas dalyvavo ir vadovavo daugeliui  mokslinių  ir techninių  projektų,  susijusių su Lietuvos bei užsienio statybinių  medžiagų pramonės ir statybos įmonėmis.
Parašęs per  60 mokslinių  straipsnių,  daugiau  nei 40 mokslinių  darbų ataskaitų, yra Lietuvos  patento autorius.  2007 m. parašė vadovėlį aukštųjų mokyklų studentams „Statybinių konglomeratų struktūra ir savybės“, dalyvavo daugelyje Lietuvos ir tarptautinių mokslinių konferencijų.
G. Skripkiūnas  mėgsta  keliauti,  yra aistringas  žvejys, žaidžia futbolą  ir krepšinį.

Algirdas SliesaravičiusAlgirdas Sliesaravičius gimė 1939 m. gruodžio 12 d. Butrimonių miestelyje, Alytaus  rajone.
1958 m. baigė Butrimonių vidurinę mokyklą, o 1963 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos  Agronomijos  fakultetą.
1963–1965 m. Lietuvos  žemės ūkio  akademijos  Botanikos katedros asistentas.  1965–1968 m. Lietuvos  mokslų  akademijos  (LMA)  Botanikos instituto  aspirantas (doktorantas).
1970 m. apgynė gamtos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją.
1969–1975 LMA Botanikos  instituto  mokslinis bendradarbis. 1975–1993 m. Lietuvos  žemdirbystės  instituto  Genetikos ir citologijos  laboratorijos vedėjas. 1993 m. apgynė habilituoto daktaro  disertaciją.
1994–2002 m. Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) Augalininkystės katedros,  o 2002–2004 m. Augalininkystės ir gyvulininkystės katedros vedėjas. Nuo  2005 m. Augalininkystės  ir gyvulininkystės katedros profesorius.
Docento vardas suteiktas  1992 m., profesoriaus – 1994 m.
1994 m. išrinktas LMA nariu ekspertu,  o 2000 m. LMA nariu korespondentu.
Stažuotės  užsienyje: Lenkijos  mokslų  akademijos  Genetikos institute (1996);  Vokietijos Hohenheimo universitete (1997);  Baltarusijos  mokslų akademijos  Genetikos ir citologijos institute  (1999).
Įkūrė dvi mokslines  laboratorijas: 1975 m. Lietuvos  žemdirbystės  insti- tute  – Genetikos ir citologijos,  o 1997 m. LŽŪU – Genetikos ir biotech- nologijos.  Sukūrė  pašarinių  žolių genetikos  mokyklą,  11 jo vadovaujamų doktorantų apgynė mokslų daktaro  disertacijas.
Tyrimų sritis: pašarinių ir aliejinių augalų genetiniai, selekciniai, biotechnologiniai tyrimai. A. Sliesaravičiaus iniciatyva LŽŪU pradėtas skaityti augalų  biotechnologijos kursas studentams. Skaito  genetikos  ir biotechno- logijos paskaitas.
Parašė šias knygas: „Ateities  derlius – koks jis?” (1975); „Tinkamiausios augalų veislės ir jų auginimo ypatumai”  (1995); „Genetiniai metodai  varpinių žolių selekcijoje” (1992). Su bendraautoriais: „Daugiamečių žolių chromosomų nustatymo  ir I kariotipo  tyrimo metodinės  rekomendacijos” (1985); „Svidrių, eraičinų  ir  jų hibridų  regeneracija audinių ląstelių  kultūroje” (1985);
„Genetikos ir selekcijos  mokomosios  praktikos”  (1989);  „Sojos”  (2000);
„Genetikos laboratoriniai darbai” (2001); „Genetinės analizės kompiuterinės programos” (2001); „Genetikos uždaviniai” (2002); „Rapsų  dvigubų haploidų kūrimas izoliuotų mikrosporų kultūros  metodu” (2004); „Žemės ūkio augalų biotechnologija” (2005).
Parašė apie 250 mokslinių ir 100 mokslo populiarinimo straipsnių.
Sukūrė veisles: eraičinsvidrių  (eraičinų  ir svidrių hibridai)  ‘Punia’ (1998), ‘Pūga’ (2005), ‘Vėtra’  (2005), gausiažiedžių (itališkų) svidrių ‘Ugnė’ (2005), vasarinių  rapsų  ‘Auksiai’ (2002).
Lietuvos  mokslo  premijos  laureatas (2001),  Europos   selekcininkų asociacijos (EUCARPIA) narys, LMA  Žemės  ir miškų mokslų  skyriaus Agronomijos mokslų sekcijos pirmininkas, Lietuvos mokslo tarybos ekspertas, Valstybinės augalų veislių vertinimo komisijos narys, Genetiškai  modifikuotų organizmų  valdymo priežiūros  komiteto  prie  Aplinkos  ministerijos  narys, Nuolatinės augalų genetinių išteklių komisijos bei Mokslinių tyrimų programos tarybos  prie  Aplinkos  ministerijos  narys, LŽŪU senato  mokslo  komisijos pirmininkas.
Pomėgiai: kalnų turizmas  ir bitininkystė.

Stasys StačiokasStasys Stačiokas gimė 1937 m. rugpjūčio  25 d. Alytuje, Juozo Stačioko  ir Marijos Stačiokienės (Žukauskaitės) šeimoje, gimė pirmas vaikas – Stasys.
1944 m. S. Stačiokas  mokėsi  Alytaus  pradinėje  mokykloje, 1948–1955 m.  – Alytaus  1-ojoje  vidurinėje  mokykloje.  1955 m.  jis tapo Lietuvos moksleivių aviamodelizmo čempionato nugalėtoju  taimerių modelių klasėje.
1955–1960 m. S. Stačiokas studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete.
Dar studijuodamas, 1959 m.,  paskirtas  dirbti Vilniaus universiteto Valstybės ir teisės  teorijos  ir istorijos  katedros vyr. laborantu. 1960–1993 m. dirbo Vilniaus  universiteto Teisės  fakultete: 1960–1963 m. dėstytoju;  1963–1969 m. vyresniuoju  dėstytoju;  1969–1970 m. konkurso  tvarka  išrinktas einančiu docento pareigas;  1970–1993 m. – docentas;  1971–1973 m. ėjo prodekano pareigas.
1966 m.  neakivaizdžiai  studijavo  Maskvos  Michailo  Lomonosovo universiteto Teisės fakulteto  aspirantūroje. 1967 m. apgynė  teisės  mokslų daktaro  (tuo  metu  – kandidato) disertaciją  „Teisės  vaidmuo  sukuriant socialistinę pramonę Lietuvos TSR“.
1973–1991 m.  ėjo  Teismo  ekspertizės  mokslinio  tyrimo  instituto direktoriaus pareigas.
1987 m. S. Stačiokui  suteiktas  Lietuvos  nusipelniusio  teisininko  vardas. Nuo 1988 m. – Lietuvos teisininkų  draugijos,  1988–1990 m. – Vyriausybinės komisijos 1941 metų  ir kai kurių kitų įvykių aplinkybėms  ištirti narys.
1988–1992 m. teisininkas  dirbo  prie Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto. 1990 m. parengta Lyginamosios konstitucinės teisės kurso programa, pagal kurią S. Stačiokas kurį laiką dėstė Teisės fakultete.  Pagal ją dėstoma  ir dabar.  1990–1992 m. – Lietuvos  Respublikos Konstitucijos  projekto  darbo grupės, Lietuvos valstybinių delegacijų deryboms  su Rusija narys. 1990–1995 m. – Lietuvos  Respublikos Aukščiausiosios Tarybos  Juridinio  skyriaus vyr. konsultantas.
1991 m. S. Stačiokas  stažavosi Oslo ir Baltimorės  universitetuose. 1991 m. suteiktas Baltimorės  miesto (JAV)  garbės piliečio vardas. 1991–1994 m. – Atviros  Lietuvos  fondo valdybos ir Teisės  programos  tarybos  narys. 1991, 1994, 1995 m. stažavosi JAV  teismuose.  1993 m. – Lietuvos  Respublikos mokslo  premijų  komiteto  Humanitarinių, socialinių  ir teologijos  mokslų sekcijos narys, Tautos  namų  iniciatyvinės grupės  ir (vėliau)  Tarybos  narys.
1993–1996 m. Lietuvos  Respublikos Konstitucinio Teismo  teisėjas.
Nuo 1994 m. Europos įstatymų leidybos asociacijos narys.
1994   m.   stažavosi   Briuselio,   Hulo   universitetuose   ir   Italijos Konstituciniame Teisme.
Nuo 1995 m. Lietuvos politikos mokslų asociacijos ir American  Bar As- sociation  (JAV advokatūros draugija)  narys.
1995 m. stažavosi Vašingtono  katalikų,  Oksfordo,  Čikagos,  Berklio universitetuose ir Belgijos teismuose.
1996 m.  S. Stačiokas  apdovanotas Lietuvos  didžiojo  kunigaikščio Gedimino  ordinu  ir medaliu.
1996–1999 m. Europos  Tarybos  Parlamentinės asamblėjos  Teisės  ir žmogaus teisių  komiteto  narys. Tais pačiais metais  ir Lietuvos  Respublikos Seimo narys (Tėvynės sąjungos  (Lietuvos  konservatorių) frakcijos narys).
1996–2000 m. Vilniaus  universiteto Tarptautinių santykių  ir politikos mokslų instituto docentas.
1999 – 2008 m. Lietuvos  Respublikos Konstitucinio Teismo  teisėjas.
2003 m. S. Stačiokas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo  medaliu.
2004 m. – Studijų kokybės vertinimo  centro  Tarptautinės teisės krypties studijų programų vertinimo  ekspertas.

Stasė AlmaStasė  Alma  Stasiulevičiūtė,  Vilniaus  pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto  Katalikų  tikybos katedros dėstytoja,  docentė,  socialinių  mokslų daktarė,  gimė 1942 m. rugpjūčio  6 d. Bambininkų  kaime,  Alytaus  rajone.
1948–1954 m. mokėsi Žuvintų  septynmetėje mokykloje, 1955–1959 m. Simno vidurinėje  mokykloje,  šią baigė  sidabro medaliu.  1959–1964 m. studijavo užsienio kalbas Vilniaus pedagoginiame universitete.
Tiria edukologines kalbų mokymo, taip pat religinio ir dorinio  ugdymo problemas.  1981–1990 m. parengė  anglų kalbos vadovėlius, mokytojo knygas, kitus vadovėlių priedus  visoms vidurinės mokyklos klasėms. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėjo tirti religinio ir dorinio ugdymo metodologiją. Kalbų mokymo bei religinio ir dorinio ugdymo klausimais yra parengusi ir publikavusi mokslinių straipsnių,  metodinės  medžiagos.
2006 m. vadovavo mokyklines katalikų tikybos dalyko programas rengusiai darbo  grupei. Religinio  ir dorinio  ugdymo  klausimais  ruošia pranešimus pedagogų  ir šeimų konferencijose, skaito  paskaitas  ir veda  seminarus mokytojams. 1993 m. Vilniaus arkivyskupijos iniciatyva su kitais įkūrė Katalikų tikybos katedrą Vilniaus  pedagoginiame universitete.  Jai vadovavo iki 2004 m., tad dar viena jos tyrimų sritis yra tikybos mokytojų ir katechetų rengimas. Šiais klausimais taip pat rašo straipsnius  ir rengia pranešimus. Paskelbusi per 50 publikacijų.
Pomėgiai: kelionės, klasikinė muzika, gamta.

Kazimieras SventickasKazimieras  Sventickas gimė 1946 m. kovo 14 d. Delnicos kaime, Šeštokų seniūnijoje,  Lazdijų rajone. Vaikystės metai prabėgo  tremtyje Tomsko srityje.
1964 m. baigė Kauno  žemės ūkio technikumą ir pradėjo  dirbti vyriausiuoju buhalteriu žemės ūkio  įmonėje Alytaus  rajone. Nenutraukdamas darbinės veiklos   studijavo  Vilniaus valstybiniame  universitete,  kur įgijo ekonomisto kvalifikaciją. Paskui trejus metus dirbo Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Alytaus  padalinio  Operatyvinio valdymo  organizavimo skyriaus vedėju. Socialinių  (ekonomikos) mokslų daktaro disertacija  „Operatyvinio valdymo informacinio aprūpinimo organizavimas  žemės ūkio įmonėse” apginta  1988 m. Disertacinis  darbas  parengtas išbandytų gamyboje  ir oficialiai Lietuvos žemės ūkio ministerijos  aprobuotų rekomendacijų valdymo bei ekonominės informacijos  organizavimo  žemės  ūkio  įmonėse tema  ir vadovaujantis publikuotais moksliniais  darbais.
K. Sventickui dirbant Alytaus žemės ūkio valdybos Planavimo-ekonomikos skyriaus viršininku, žemės ūkio įmonių valdymo patirtimi ir ekonominio darbo organizavimo tobulinimo klausimais Alytaus rajone domėjosi daugelio Lietuvos rajonų gamybos organizavimo specialistai agrarininkai ir studentai. Nuo 1988 m. trejus  metus  valdymo  teoriją  ir praktiką  teko  išbandyti vadovaujant „Tvirtovės”  kolūkiui.  1991–1994 m.  dirbo Alytaus  rajono  valdytojo pavaduotoju – Ekonomikos skyriaus viršininku, vėliau įdomios darbo patirties sėmėsi Lietuvos žemės ūkio banko Alytaus ir Kauno skyriuose. Šiuo metu yra sėkmingai dirbančios užsienio kapitalo įmonės porolono  gamyklos UAB „Vita Baltic International” generalinio direktoriaus pavaduotojas.
Nuo 1978 m. kaip antraeilininkas dirbo pedagoginį darbą Lietuvos žemės ūkio  akademijos Ekonomikos fakulteto  Buhalterinės apskaitos  katedroje.
Dauguma paskaitų buvo parengtos ir skaitomos kvalifikacijos kėlimo fakultetų klausytojams  – ūkių vadovams, ekonomikos  ir finansų tarnybų  specialistams. Docento vardas suteiktas  1989 m.
Didžiausią  mokslinio  ir praktinio  darbo  patirtį sukaupęs agrarinės ekonomikos, įmonių vadybos ir veiklos analizės, personalo darbo organizavimo ir valdymo  informacinio aprūpinimo, įmonių veiklos kokybės   modelių projektavimo srityse.  Labiausiai  dominanti teorinė  tema  – žmogaus  ir nuosavybės santykių raida, valstybės ir individo santykiai tvarkant  nuosavybę, nuosavybės  poveikis  žmogaus elgsenai.  Daug  dėmesio  skyrė atsiskaitymų kontrolės ir blogų skolų prevencijos Lietuvos bankuose ir įmonėse problemoms. Šia tema   parengė  du pranešimus mokslinėms konferencijoms.
Atgimimo  laikotarpiu buvo Lietuvos  žemdirbių  sąjūdžio steigiamosios grupės,  o vėliau – Lietuvos žemdirbių  sąjungos tarybos narys. 1989–1994 m. spaudoje  publikuota  daugiau  kaip trisdešimt poleminių  straipsnių  agrarinės reformos,  nuosavybės  ir žmogaus santykių,  agrarinio  sektoriaus  subjektų tarpusavio  santykių  temomis.  1992 m. naudodamasis žymaus prieškario visuomenės veikėjo prelato  Mykolo Krupavičiaus moksliniu palikimu, Alytuje suorganizavo  mokslinę praktinę konferenciją  apie  visuomenės teisines  ir moralines  nuostatas.
K. Sventickas yra aktyvus tarptautinės asociacijos LIONS  Alytaus Dzūkijos klubo narys, vienas iš Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija” steigėjų.

Eugenijus SventickasEugenijus  Svetikas gimė 1957 m. rugsėjo  25 d. Alytuje. 1980 m. baigė studijas  Vilniaus  universiteto Istorijos  fakultete. Nuo  1981 m. iki 1987 m. dirbo Alytaus kraštotyros muziejuje. Kasinėjo Bazorų, Leipalingio, Didžiasalio, Taikūnų,  Alytaus, Vinkšninių  ir kt. XIV  a. pabaigos – XVII  a. kapinynus, kuriuose iš viso buvo atidengta  apie  1500 kapų.  Be to, kasinėjo Alytaus  ir Giluičių  piliakalnių  gyvenvietes, Kaziulių,  Vinkšninių pilkapius ir kt. Iš šios veiklos išsiskiria 1984–1986 m. kasinėtas Alytaus kapinynas, kuriame atidengti 1152 kapai  ir surinkta  keli tūkstančiai  radinių.  Tai iki šiol didžiausias  to laikotarpio kapinynas  Lietuvoje.  Tuo  pačiu  metu  dirbo  ir mokslinį tiriamąjį darbą,  parašė ir paskelbė  keliasdešimt  mokslinių, mokslinių  informacinių  ir mokslo populiarinimo straipsnių. Nuo 1987 m. rugsėjo 1 d. iki 1995 m. vasario 20 d. dirbo  Alytaus 1-ojoje (dabar  – Dzūkijos)   ir 2-ojoje (dabar  – Adolfo- Ramanausko-Vanago) vidurinėse  mokyklose.  1988–1989 m.  kasinėjo Dzirmiškių pilkapyne.
1993 m. birželio 30 d. Vilniaus universitete apgynė disertaciją  ,,Žiedai  ir monetos  XIV–XVII a. kapuose.  Tipologija  ir chronologija“,  už ją buvo suteiktas  humanitarinių mokslų daktaro  laipsnis.
1995 m.  vasario  21 d.  pradėjo   dirbti  Lietuvos  istorijos  instituto Archeologijos  skyriaus mokslo  darbuotoju. 1999–2003 m. buvo Valstybinės paminklosaugos komisijos nariu.
Pagrindinės  mokslinių tyrimų sritys: christianizacijos  reiškiniai Lietuvoje XIV a. pabaigoje – XVII a.: archeologijos  duomenų  klasifikavimas, analizė ir interpretacija.

Dalia ŠablavičienėDalia  Šablevičienė gimė 1971 m. balandžio 12 d. Lazdijuose.  1978–1989 m. mokėsi Lazdijų vidurinėje  mokykloje.
1990–1995 m. studijavo  Kauno  technologijos universiteto Cheminės technologijos  fakultete  ir įgijo organinių  medžiagų  cheminės technologijos diplomuoto inžinieriaus  kvalifikaciją.
1999–2001 m. studijavo  Kauno  technologijos universiteto Cheminės technologijos  fakultete  ir įgijo chemijos inžinerijos mokslo magistro  laipsnį.
2001–2002 m. dirbo AB „Audimas“  marginimo baro meistre technologe.
2002–2006 m. studijavo  Kauno  technologijos  universiteto Cheminės technologijos fakultete, parengė ir apgynė technologijos mokslų srities chemijos inžinerijos krypties disertaciją „Katijoninio krakmolo sandaros įtaka flokuliacinėms  savybėms“ ir įgijo daktaro mokslo laipsnį.
Mokslo leidiniuose  paskelbtos 6 mokslinės publikacijos disertacijos tema. Nuo 2006 m. iki dabar dirba UAB „Traidenis“ proceso technologų vadove. Aktyviai domisi Lietuvos  politiniu gyvenimu, nuo  2007 m. rugsėjo  yra Lietuvos socialdemokratų partijos  narė.
Augina 12 metų dukrą  Ivetą.
Pomėgiai:  mėgsta liaudišką muziką, grožinę literatūrą.

Arvydas ŠeškevičiusArvydas Šeškevičius gimė 1939 m. liepos 5 d. Simne. 1958 m. baigė Simno vidurinę mokyklą.  1970 m. – Kauno  medicinos instituto  (dabar  Kauno medicinos  universitetas) Medicinos fakultetą.
1970–1971 m. dirbo  gydytoju terapeutu Seirijų ligoninėje,  nuo 1971 m. spalio  – Kauno  medicinos  universiteto Kardiologijos institute  moksliniu bendradarbiu ir gydytoju kardiologu. Medicinos  mokslų kandidatas (1978), medicinos  mokslų daktaras  (1991), docentas  (1982), profesoriaus pareigoms išrinktas 2003 m., profesoriaus vardas  suteiktas  2005 m.
Slaugos fakulteto įkūrėjas (1992) ir pirmasis jo dekanas, Slaugos ir rūpybos katedros įkūrėjas (1995) ir pirmasis  vedėjas.  Slaugos neakivaizdinių  studijų įkūrėjas (2003).
Spaudoje  paskelbė  daugiau  kaip 50 mokslinių, 214 populiarių  straipsnių.
Su bendraautoriais publikavo tris tarptautines monografijas:  „Nursing Today” (2005), „European Nursing  Module”  (2004), „Nursing  and  Informatics  for 21 st Century”  (2006). Išvertė ir publikavo vadovėlius: „Paliatyvioji pagalba” (2004), „Paliatyvioji  slauga”  (2005) ir Europos  Sąjungos  Ministrų  Tarybos paliatyviosios  pagalbos  organizavimo rekomendacijas (2005).  Publikavo vadovėlius:  „Geriatrija” (1997),  „Injekcijos.  Infuzijos” (2000),  „Paciento higiena”  (2001), „Slaugos  žinynas” (2003), „Studijų  darbų  rengimas ir jų gynimas” (2005), „Paliatyvioji slauga” (2008), „Kardiologinė slauga” (2008); istorines knygas: „Dešimt ieškojimo metų” (2005), „Penkiolika kūrybos metų” (2006) ir „Simnas” (2006).
Savo memuarus  publikavo  Marijos  Kruopienės istorinėje-etnografinėje knygoje „Pelesos radasta”  (2003), eilėraščius laikraščiuose  „XXI  amžius”, „Alytaus naujienos”  ir „Tėviškės pastogėje”  (Australija).
Yra  Lietuvos  Respublikos Seimo  Sveikatos reikalų  komiteto  neetatinis ekspertas (paliatyvioji medicina), Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono  slaugos tęstinių studijų  ekspertas,  Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos prezidentas (2003–2007) ir šios draugijos įkūrimo signataras (1995), Pasaulio  paliatyviosios pagalbos  asociacijos  Korėjos  deklaracijos  signataras (2005), Vilnijos draugijos,  besirūpinančios to krašto lietuvybe, narys.
Žurnalų „Medicina”,  „Gydymo menas”,  „Skausmo  medicina”,  „Sveikas žmogus”, „Acta Medicina  Transilvanca”  redakcinių  kolegijų  narys, žurnalo „Sveikata. Slauga” vyriausiasis redaktorius, Europos  struktūrinių ir paramos fondų projektų   vadovas.
Yra  Kauno  medicinos  universiteto Doktorantūros  komisijos  narys, doktorantų mokslinis  vadovas. Keturi  jo vadovaujami  doktorantai apgynė disertacijas.
Stažavosi  Australijoje,   JAV,  Švedijoje, Škotijoje, Vengrijoje,  Lenkijoje.

A. Šeškevičius pranešimus  mokslinėse  konferencijose skaitė  Belgijoje, Lenkijoje,  Vokietijoje,  Taivane,  Korėjoje,  Vengrijoje,  Škotijoje, Švedijoje, Latvijoje, Ispanijoje,  Portugalijoje. Taivane Azijos ir Okeanijos  paliatyviosios pagalbos konferencijoje už pranešimą „Paliatyviosios pagalbos būklė Lietuvoje” apdovanotas padėkos  raštu.
Kaip kviestinis profesorius paskaitas skaitė Porto (Portugalija) ir Mičigano (JAV) universitetuose.
Už nuopelnus  kuriant  Slaugos fakultetą  ir paliatyviąją pagalbą Lietuvoje apdovanotas Sveikatos  apsaugos  ministerijos  ministrų  ir Kauno  medicinos universiteto rektoriaus padėkos  raštais.
Pomėgiai: klasikinė muzika, kelionės.

Juozapas ŠeškauskasJuozapas  Šeštakauskas gimė  1937 m. kovo 15 d. Vytautiškės  kaime, Krosnos seniūnijoje,  Lazdijų rajone.  1955 m. baigė Simno vidurinę mokyklą.
1956–1959 m. atliko tarnybą  armijoje.  1959 m. įstojo į  Lietuvos  žemės ūkio akademiją (dabartinį Žemės ūkio universitetą), baigė 1964 m. ir įgijo mokslinio agronomo  specialybę.
1964–1979 m. pagal  paskyrimą  dirbo  agronomu, ūkio vadovu Ūdrijoje, Alytaus  rajone.
1975–1979 m. Žemės  ūkio  akademijos  Dirvotyros  ir agrochemijos katedros habilituoto daktaro  profesoriaus B. Baginsko vadovaujamas  įrengė ir atliko  kultūrinėse pievose lauko  bandymus.  Jų  duomenų  bazė  buvo pakankama disertacijai  parašyti. 1983 m. Lietuvos  žemės ūkio akademijos Mokslinėje  taryboje  J. Šeštakauskas apgynė  žemės ūkio mokslų  kandidato disertaciją tema „Mineralinių trąšų įtaka kultūrinių  pievų derliui velėniniuose glėjiškuose pajaurėjusiuose Lietuvos  priemolio dirvožemiuose”.  1993 m. nostrifikuota į  mokslų daktaro.
1979–1999 m. J. Šeštakauskas dirbo  Lietuvos  agrarinės  ekonomikos  in- stitute moksliniu bendradarbiu, sektoriaus  vedėju.
Mokslinio darbo kryptis: žemės ūkio įmonių valdymo, šakinio ir teritorinio principų  diegimo,  kolektyvo formavimo,  žemės ūkio specialistų  ir vidurinės grandies  vadovų darbo  ir žmogiškųjų santykių tobulinimo  klausimai.
1991 m. Lietuvoje  atkūrus  nepriklausomybę, tyrė besikuriančių privačių ūkių problemas, formavo koncepciją apie paslaugų plėtrą panaudojant remonto dirbtuves, grūdų ir trąšų sandėlius, beicavimo punktus, degalines ir kt. objektus, kuriant  agroserviso  paslaugų kooperatyvus.  Parengė  mokslinio tyrimo darbą „Agroserviso  kooperatyvų  organizavimo veiklą nutraukiančių žemės ūkio bendrovių  bazėje  tobulinimas  ir agroserviso  plėtojimo Rokiškio  rajone programos  parengimas”.
Nagrinėtomis temomis  parašyta keliasdešimt straipsnių,  rekomendacijų, pasiūlymų  ir paskelbta  Lietuvos  agrarinės  ekonomikos  instituto,  Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo darbų leidiniuose  ir respublikinėje spaudoje.
1999 m. išėjo į pensiją. J. Šeštakauskas nuo 1992 m. sezoniškai ūkininkauja Lazdijų rajone iš tėvų  paveldėtoje žemėje.  Kryptis  – augalininkystė, sodininkystė,  uogininkystė.
Tikslas – eksperimentuoti ir rasti  atsakymą  tema  „Ekologinis  ūkinin- kavimas – verslas ar prielaida  sveikos gyvensenos plėtrai  kaime”.
Vedęs. Žmona Stasė, taip pat mokslinė agronomė. Visų gerų idėjų ir darbų bendraautorė ir vykdytoja.

Mokslų daktarė,  parazitinių  grybų – augalų ligų sukėlėjų tyrinėtoja  Ona Gudynaitė-Špokauskienė gimė 1923 m. vasario 4 d. Vankiškių kaime, Miroslavo valsčiuje, Alytaus apskrityje, ūkininko šeimoje. 1929–1932 m. lankė Vankiškių pradinę  mokyklą,  o 1932–1941 m. – Alytaus  gimnaziją.  1941–1946 m. studijavo  Lietuvos  žemės ūkio  akademijoje. Baigusi ją ir įgijusi mokslinio agronomo  diplomą,  pasirinko  ne gamybinį, o mokslinį tiriamąjį darbą.
Iš pradžių toje pačioje akademijoje  dirbo vyresniąja laborante, o 1949 m. buvo priimta į LTSR mokslų akademijos Biologijos instituto aspirantūrą. 1952 m., baigusi aspirantūrą, apgynė kandidato (dabar daktaro) disertaciją. Mokslo laipsnis buvo suteiktas  už vyšnių ligų tyrimus. 1952–1958 m. dirbo  Lietuvos žemdirbystės instituto  Augalų apsaugos laboratorijoje, tyrė cukrinių runkelių ir dobilų  šaknų ligas. 1959–1989 m. dirbo  Botanikos instituto  Augalams kenksmingų  grybų tyrimo laboratorijoje vyresniąja moksline darbuotoja.
Svarbiausi  tyrimai  atlikti  aiškinantis javų pašaknio  ligas, jų sukėlėjus. Surinkta  gausi herbarinė medžiaga – miltgrybių pažeisti augalai. Nustatė  per 200 parazitinių grybų rūšių ant įvairių varpinių javų. Tyrė javų veislių atsparumą ligoms ir apsaugos nuo jų priemones.
Bendraautorė tokių knygų kaip „Vadovas kovai prieš sodo augalų ligas ir kenkėjus”  (1960), „Vadovas prieš augalų ligas ir kenkėjus”  (1964), „Vadovas augalų ligoms pažinti” (1970), „Gėlių ligos” (1972), „Sodininko  ir daržininko mėgėjo  žinynas” (1982). Savo ilgamečių  tyrimų rezultatus paskelbė  knygose „Su sėkla plintančios javų ligos” (1986), „Varpinių javų mikromicetai Lietuvoje” (1989).
Be to, paskelbė  per  100 mokslinių  ir mokslo  populiarinimo straipsnių. Vadovavo disertantės ir kelių diplomančių  darbams.
Pasireiškė ir kaip aktyvi visuomenininkė. Apdovanota penkiais  Mokslų akademijos prezidiumo ir dviem Botanikos  instituto  garbės raštais.

Povilas-TunaitisPovilas Tunaitis gimė 1929 m. lapkričio 23 d. Davainiškio kaime, Rokiškio rajone.  1950–1955 m. studijavo   Kauno    politechnikos   institute,    įgijo inžinieriaus  mechaniko   kvalifikaciją,  specialybė  – pluoštinių  medžiagų mechaninė technologija.  Baigęs institutą  Kretingos  vilnonių audinių fabrike dirbo meistru,  o nuo 1956 m. – fabriko vyriausiuoju inžinieriumi. Nuo 1967- ųjų  dirbo  Alytaus   medvilnės   kombinato  statybos direkcijoje.  1970 m., kombinatui pradėjus veikti, buvo paskirtas įmonės vyriausiuoju  inžinieriumi. Alytaus  medvilnės kombinatą       pertvarkius  į  akcinę  bendrovę   „Alytaus tekstilė”   1991–2002 m. dirbo  gamybos   direktoriumi. Nuo  2002 m. buvo konsultantu technikos,  technologijos  ir gamybos organizavimo    klausimais, o  2003 m. išėjo  į pensiją.
Dirbdamas P. Tunaitis  1980 m. baigė neakivaizdinę aspirantūrą  Kaunopolitechnikos institute,  apgynė  technikos  mokslų  kandidato (1993  m. nostrifikuota į daktaro) disertaciją  tema „Armuotų siūlų ciklinių deformacijų tyrimai”.
Mokslinių tyrimų sritys – natūralių ir sintetinių polimerinių pluoštų fizinių ir mechaninių savybių pasikeitimai  ciklinio deformavimo    metu,  metodikų parinkti  optimalius  atskirų  technologinių procesų  parametrus sudarymas, gamybos  organizavimo   klausimai. Mokslininkas  sukūrė prietaisą   pluoštinių medžiagų ciklinių deformacijų   tyrimams, imituojantį  technologinio proceso sąlygas, yra keturių  išradimų autorius  ir bendraautoris.
Dr.  P. Tunaitis  nuolat  vadovavo „Alytaus  tekstilės”  mokslinei  techninei draugijai, kuri įmonės specialistus skatino spręsti esamas problemas remiantis mokslo ir technikos naujovėmis.  Specialistams  jis  teigė, kad   visada galima rasti bet kokios gamybinės problemos   sprendimą, o tiesiausio ir trumpiausio kelio į tikslą gairės yra technikos mokslų laimėjimai – jų inžinerinis pritaikymas ir įdiegimas  gamyboje. Įmonės specialistai, bendradarbiaudami  su Lietuvos ir  kitų  šalių  mokslininkais,  parengė  ir įgyvendino  daug projektų   gamybos procesų    tobulinimo,  naujų     gaminių  kūrimo  ir   gamybos organizavimo klausimais.  Tai leido  pradėti  gaminti   visai  naujo  asortimento audinius   ir kitus gaminius, atitinkančius  pasaulinės   rinkos   reikalavimus.
Mokslinių  tyrimų  rezultatai, idėjos   ir patirtis  tekstilės  medžiagotyros, technologinių procesų  optimizavimo, gamybos organizavimo srityse paskelbti Lietuvos ir buvusios TSRS moksliniuose  leidiniuose  ir žurnaluose.

Vidmantas TulysVidmantas Tūtlys gimė 1974 m. liepos  3 d. Alytuje. Tėvai – Juozas  ir Danutė Tūtliai. Turi brolį Algimantą, gimusį 1975 m., ir seserį Virginiją, gimusią 1979 m.
1981–1992 m. mokėsi  Alytaus  5-ojoje  (dabar  – Dainavos) vidurinėje mokykloje. 1992–1996 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete (humanitarinių mokslų (istorijos) bakalauras), 1996–1998 m. – šio universiteto socialinių  mokslų  – edukologijos  magistras.  2005 m. V. Tūtliui  suteiktas socialinių mokslų – edukologijos  daktaro  laipsnis.
Šiuo metu yra Vytauto  Didžiojo universiteto (VDU) Profesinio rengimo studijų  centro  vadovas, universiteto lektorius.
Pagrindinės kvalifikacijos: mokymo poreikių analizė, darbo rinkos, tęstinio profesinio  mokymo tyrimai, projektų  valdymas.
Profesinė  patirtis:  nuo  2002 m. dirba  VDU  Profesinio  rengimo  studijų centre,  nuo 2006 m. jam  vadovauja.  Taip  pat  dirba    Vytauto  Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto  Edukologijos  katedros lektoriumi.
Mokslinių  interesų  sritys: profesinio  rengimo  tyrimai,  žmogaus išteklių vystymas, darbo rinkos  politika  ir tyrimai,  kvalifikacijų sistemų  ir sąrangų kūrimas  ir plėtra.
Minėtomis  temomis  V. Tūtlys vienas ir su bendraautoriais yra parašęs publikacijų.
Stažavęsis Prancūzijoje  ir Airijoje.
Turi  darbo  Leonardo da Vinci ir Europos  Sąjungos  struktūrinių fondų projektuose patirties.

Algimantas Pranas UrbonasAlgimantas Pranas Urbonas gimė 1938 m. liepos 1 d. Kelmanonių  kaime, Alytaus  rajone.
1956 m. baigė Balbieriškio (Prienų  r.) vidurinę mokyklą, 1956–1962 m. studijavo  Vilniaus  pedagoginiame institute (VPI).  1965–1968 m. – Kazanės universiteto aspirantas.
1960–1961 m. dirbo  Pakuonio  (Prienų  r.) vidurinės mokyklos mokytoju, 1962–1964 m. tarnavo  tarybinėje armijoje.  1964–1965 m. – VPI  asistentas, 1968–1972 m.  vyr. dėstytojas,  1972–1975 m.  dėstė  Anabos  (Alžyras) metalurgijos   institute.   Nuo  1975  m.  V PI  docentas; 1977–1982  m. Matematikos fakulteto  prodekanas, 1988–1992 m. dekanas,  1993–2001 m. Matematinės analizės katedros vedėjas, nuo 2001 m. Matematinės analizės ir geometrijos   katedros docentas.  1988–2001 m.  Vilniaus  pedagoginio universiteto Senato  narys.
Tyrimų sritis – diferencialinė geometrija  (judesių  ir invariantų  teorija). Palaikė ryšius su Japonijos, Rusijos ir kitų šalių geometrais.  Skaitė pranešimus Kazanės, Penzos universitetuose, Europos matematikų kongrese (Budapeštas, 1996) bei Pasaulio matematikų kongrese  (Berlynas,  1998). 2001 m. dirbo Lilio (Prancūzija) universitete. 1972–1975 m. Anabos  metalurgijos  institute, kur kartu  su bendraautoriais parašė aukštosios matematikos vadovėlį (1974) ir uždavinyną (1975) prancūzų  kalba.
Parašė apie 50 mokslinių ir mokslinių metodinių straipsnių, išleido keletą mokymo priemonių  studentams.
Apgynė  fizikos ir matematikos mokslų  kandidato disertaciją  „Apie diferencialinius invariantus  ir automorfizmus atraminių elementų erdvėse” (Kazanės  universitetas, 1969).
Žmona Danguolė (g. 1944), konstruktorė. Vaikai Sigita (g. 1966), Rokas (g. 1971).
Pomėgiai:  šachmatai, sodininkystė,  bitininkystė.

Rimantas VaisvalavičiusRimantas Vaisvalavičius, biomedicinos mokslų daktaras (1999), gimė 1967 m. vasario 6 d. Alytuje, darbininko ir tarnautojos  šeimoje.
1985 m. baigė  Alytaus  2-ąją  (dabar  – Adolfo  Ramanausko-Vanago) vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją (LŽŪA) studijuoti  agronomijos,  tačiau studijas  teko  atidėti  dėl tarnybos sovietinėje  kariuomenėje (1985–1987).
Atlikęs karinę prievolę, aukštąsias  studijas  tęsė LŽŪA ir 1992 m. jas baigė,  įgijo mokslinio   agronomo   kvalifikaciją.  1992–1994  m.  tęsė magistrantūros studijas  ir įgijo  agrochemijos magistro  kvalifikacinį laipsnį.
1995–1998 m. Lietuvos  žemės ūkio  universiteto (LŽŪU)  Dirvotyros  ir agrochemijos katedros doktorantas.
Nuo  1998 m. dėsto  LŽŪU dirvotyrą,  dirvožemio  apsaugą  (nuo  2000), dirvožemio klasifikavimo  principus  (nuo  2003). 2004 m. suteiktas  docento pedagoginis vardas. Mokslinių tyrimų sritis – dirvožemio ir jo smulkiadispersės frakcijos užterštumo neorganiniais junginiais (sunkieji metalai, radionuklidai) tyrimai ir vertinimas.
Lietuvos dirvožemininkų draugijos prie Lietuvos mokslų akademijos Žemės  ūkio ir miškų mokslų skyriaus (MA  ŽŪMMS) valdybos sekretorius (nuo 2001), Lietuvos MA ŽŪMMS Agronomijos  mokslų sekcijos Dirvotyros ir agrochemijos  komisijos pirmininko pavaduotojas, Tarptautinės dirvožemininkų  sąjungos (IUSS),  Pasaulinės  dirvožemio ir vandens apsaugos asociacijos (WASWC)  bei Lietuvos metaloekologų draugijos  narys.
Stažavosi Vakarų  Europos  mokslo  ir studijų  centruose:  Vokietijos Hohenheimo universitete (1995), Olandijos  Vageningeno universitete (1997 ir 1999), Suomijos Helsinkio  universitete (1997),  Švedijos žemės  ūkio universitete (2000) ir kt. Skaitė paskaitas  Hohenheimo universitete (2002).
Kolektyvinės monografijos  „Lietuvos dirvožemiai“ (2001) bendraautoris, kartu  su kitais parengė  profesinio  mokymo  studijų  priemonę „Ekologinė žemdirbystė, sodininkystė  ir daržininkystė”/  „Organic  Crop  Production  and Horticulture” (2006), metodines priemones studentams „Metodiniai patarimai geologijos darbams“  (2002), „Dirvožemių fizikinių ir cheminių savybių tyrimo duomenų lentelės“ (2004), „Geologijos pagrindai ir dirvotyra“ (2005), daugiau nei 60 mokslinių publikacijų recenzuojamuose Lietuvos ir užsienio leidiniuose.
Apdovanotas Lietuvos žemės ūkio universiteto premijos laureato diplomu (su bendraautoriais) už mokslinį darbą  „Naujų  fizikinių cheminių  metodų taikymas dirvožemio ekologiniuose  tyrimuose”  (2002).

Vytautas VaisvalavičiusVytautas Vaisvalavičius, biomedicinos  mokslų daktaras  (2007), gimė 1970 m. spalio 10 d. Alytuje. 1988 m. baigė 2-ąją (dabar  – Adolfo  Ramanausko- Vanago)  vidurinę mokyklą. Atliko  tarnybą  sovietinėje  kariuomenėje  (1988–1990).
1992 m. įstojo į Kauno medicinos akademiją  (KMA) studijuoti Medicinos fakultete.  1998 m. baigė  KMU  (akademijos pavadinimas  buvo pakeistas  į universiteto), 2001 m. – bendrosios  praktikos  gydytojo rezidentūrą. 2007 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Antsvorio epidemiologinė situacija Lietuvoje ir jo kontrolės  galimybių pirminėje  sveikatos priežiūroje  vertinimas”.
Tobulino  savo žinias tarptautiniuose kursuose  ir mokymuose  Danijoje, Austrijoje,  Olandijoje.  Yra  bendraautoris 10 straipsnių,  išspausdintų pripažintuose Lietuvos  bei užsienio mokslo žurnaluose.  Nuo  2001 m. dirba bendrosios praktikos  gydytoju. Yra  Lietuvos  bendrosios  praktikos  gydytojų kolegijos narys. Domisi šalies gyventojų nutukimo  kontrolės  problemomis.

Juozas VaitkevičiusJuozas  Vaitkevičius  gimė 1928 m. rugsėjo 29 d. Gudelių  kaime,  Alytaus apskrityje, daugiavaikėje  šeimoje. 1951 m. baigė Alytaus mokytojų seminariją. Jos direktoriaus K. Klimavičiaus dėka, kaip pats teigė, tapo  tikru pedagogu.
1951–1955 m. studijuoja  Vilniaus pedagoginiame institute (VPI),  jį baigia su pagyrimu.  1955–1958 m. – VPI Pedagogikos katedros asistentas.  Kaip labai gabų  pedagogą  instituto prorektorius J. Laužikas  jį  siunčia  į  Leningrado pedagoginio instituto  aspirantūrą. Įžymus psichologas  ir pedagogas  prof. B. Ananjevas,  vėliau prof.  Š.  Ganelinas padeda  jam per  1958–1961 m. tapti brandžiu mokslininku. 1961–1968 m. J. Vaitkevičius dirba VPI vyr. dėstytoju, docentu.
1967–1975 m. – Šiaulių  pedagoginio  instituto  rektorius,  1975–1980 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto direktorius, 1980–1993 m. – Vilniaus universiteto Pedagogikos katedros profesorius,  o nuo 1986 m. – šios katedros vedėjas, specializuotos  tarybos pedagogikos  mokslo kandidato laipsniui teikti pirmininkas.  Nuo  1993 m. Vilniaus pedagoginio  universiteto Pedagogikos katedros, kartu Šiaulių, Klaipėdos, Kauno žemės ūkio universitetų profesorius, daugelio  doktorantūros ir  habilitacinių   komitetų   pirmininkas,  narys. Pedagogikos  mokslų habilituoto daktaro  disertaciją  apgina 1972 m. Vilniaus universitete,  1973 m. jam suteiktas  profesoriaus vardas.
Monografijos:  „Mokinių  žinių gilinimas  mokymo  procese”  (1968), „Mokinių  žinių vystymosi problemos”  (1975), „Mokyklos  ir aplinkos  įtaka mokiniams”  (1981), „Moksleivių laisvalaikio  problemos”  (1982), „Mokymo procesas” (1985), „Socialinės pedagogikos bruožai” (1988), „Socialinės pedagogikos pagrindai”  (1995), „Istorinė (lyginamoji) didaktika”  (2001). Prof. J. Vaitkevičius  yra keturių  pedagogikos  vadovėlių  bendraautoris, tarp  jų:
„Pedagogika”  (1981), „Pedagogikos  pagrindai”  (1 d. 1987; 2 d. 1989).
Daugiau  kaip  300 straipsnių,  brošiūrų  autorius.  Dideli  prof.  J. Vait- kevičiaus  nuopelnai leido  pasirodyti  Lietuvai  brangiai  knygai „Lietuvos mokyklos ir pedagoginės  minties istorijos bruožai”  (1983).
J. Vaitkevičius – pagrindinis pedagogikos klasikų darbų redakcinių kolegijų pirmininkas: „Antikos Pedagoginiai raštai” (1991), J. H. Pestalocis „Pedagoginiai raštai” (1989), A. Dystervėgas  „Pedagoginiai raštai” (1988),
K. Ušinskis „Pedagoginiai raštai” (1987), „Rusų revoliuciniai  Pedagoginiai    raštai” (1988),   S. Šalkauskis    „Pedagoginiai  raštai”  (1991), A. Maceina  „Pedagoginiai raštai” (1990), J. Laužikas „Pedagoginiai raštai” (1993). Tokių  leidinių  kaip „Lietuvos edukologija” (1997), skirto  Lietuvos mokyklos  600  metų  jubiliejui,  Lietuvos  edukologijos profesoriams, „Akademinė edukologija”  (2003) redaktorių tarybos  narys.
Ilgametis  (nuo  1978) Respublikos pedagogų  draugijos  pirmininkas, visokeriopai  žadinęs pedagoginę mintį tarp  mokytojų  ir aukštesniųjų  bei aukštųjų mokyklų dėstytojų. Aktyvus abstinentinių idėjų skleidėjas tarybiniais metais Šiauliuose ir Vilniuje. Susikūrus blaivybės draugijai „Baltų ainiai” – jos tarybos narys ir pirmininko  pavaduotojas, monsinjoro Kazimiero  Vasiliausko bendražygis skleidžiant blaivybės idėjas. Mėgo turizmą,  poilsį gamtoje.
Už nuopelnus  Lietuvos  mokslui  ir švietimui 80-ųjų Lietuvos  valstybės atkūrimo  metinių proga  Prezidento dekretu  apdovanotas Lietuvos  didžiojo kunigaikščio Gedimino  IV laipsnio ordinu.
Profesorius  J. Vaitkevičius,  Lietuvos mokytojų Mokytojas,  mirė 2002 m. liepos 12 d.
2003 m. rugsėjo  29 d. dekanės  doc.  dr.  Aušrinės  Gumuliauskienės iniciatyva  Šiaulių universiteto Edukologijos  fakultete  atidaryta  prof.  J. Vaitkevičiaus  auditorija,  paskirta  J. Vaitkevičiaus  stipendija.

Eimantas ValakevičiusEimutis Valakevičius gimė 1955 m. vasario 13 d. Pošnios kaime, Alytaus rajone.  1973 m. baigė Aukštadvario  (Trakų  r.) vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais  įstojo į  Vilniaus  universiteto Matematikos fakulteto  Taikomosios matematikos specialybę. Ją baigė 1978 m., įgijo matematiko diplomą.  Nuo 1978 m. pradėjo  dirbti  Kauno  politechnikos instituto  (KPI) Aukštosios matematikos katedroje mokslo  darbuotoju. 1984–1988 m. mokėsi  šios aukštosios mokyklos aspirantūroje. 1989 m. įgijo technikos  mokslų daktaro laipsnį. 1988–1991 m. KPI (1991-aisiais tapo Kauno technologijos universitetu, KTU)  Inžinerinės ekonomikos  fakulteto  Bendrosios  matematikos katedros vyr. dėstytojas, nuo 1991 m. – šios katedros docentas,  o nuo 1997 m. iki 2001 m. – Fundamentaliųjų mokslų fakulteto  Matematinės sistemotyros  katedros vedėjas.
Valakevičius yra Lietuvos matematikų draugijos ir Lietuvos statistikų draugijos,  KTU Fundamentaliųjų mokslų fakulteto  tarybos narys.
Paskelbė per 60 mokslinių darbų, išleido 4 metodines  mokymo priemones universitetų studentams. Kartu su profesoriumi Henriku Pranevičiumi parengė monografiją „Numerical models of systems specified by Markovian processes” (1996). Išleido vadovėlius  „Investicijų  mokslas”  (2001) ir „Investavimas  į vertybinius  popierius”  (2007).  Pagal TEMPUS programą 1996–2000 m. stažavosi Mastrichto (Olandija), Danijos  technikos, Kopenhagos  (Danija), Grinvičo  (Anglija)  universitetuose. Mokslinio  ir metodinio  darbo sritys: stochastinių  sistemų modeliavimas,  investicijų ir finansų matematika.
Šeima: žmona Jūratė,  duktė Milda, sūnus Rokas,  vaikaitė Meda. Pomėgiai: kelionės  ir laiko leidimas gamtoje;  domisi politika bei mokslo naujovėmis.
Paradigma: siekti to, kas nepasiekiama.

Birutė SkrėpkaitytėBirutė Skėraitytė-Vansevičienė gimė 1931 m. liepos 5 d. Voniškių kaime, Plokščių valsčiuje, Šakių apskrityje,  ūkininkų  šeimoje. Vaikystę leido kaimo gamtos prieglobstyje,  apsupta  mažesnių broliukų  ir sesučių.
Mokėsi  Voniškių pradinėje  mokykloje.  Labai  pamėgo knygas. Mokslas sekėsi,  pagal pažangumą  vis būdavo trečia ar antra  mokinė.
Jau  karo  laikotarpiu teko  mokytis Plokščiuose penktoje klasėje. Paskui mokėsi  Gelgaudiškio  progimnazijoje, ją baigė 1948 m. Tais pačiais metais, kaip tik egzaminų metu, tėvus su trimis mažiausiais vaikais išvežė į Sibirą.
Netekus  tėvų paramos  mokslo kelias tapo vingiuotas: porą metų mokėsi Raudonės, porą – Kauno darbo jaunimo ir suaugusiųjų vidurinėse mokyklose. Dirbo  ir mokėsi, bet vidurinio išsilavinimo atestate turėjo  penketus.
1953 m. įstojo į  Vilniaus valstybinio universiteto Medicinos  fakultetą.  Jį baigė  1959 m. ir įgijo gydytojo specialybę. Studijuoti  buvo nelengva,  nes stipendija  buvo kukli, teko užsidirbti pragyvenimui.
Jau stodama  į aukštąją mokyklą svajojo apie mokslinį darbą,  tikėjosi jam atsidėti,  nuveikti ką nors  reikšmingo žmonių labui  ir taip  įprasminti savo gyvenimą.Tačiau suabejojo, ar turint tokius materialinius išteklius tai įmanoma.
Dirbti mokslinį darbą  B. Vansevičienė  pradėjo  III kurse. Vyko į studentų mokslinę konferenciją Leningrade skaityti pranešimo. Darbas buvo histologijos srityje. Tyrinėjo  vieno nervinio  mazgo  kitimus  su amžiumi.  Išmoko įvairių histologinių  tyrimų  būdų, impregnavimų, dažymų,  fotografavimo   pro mikroskopą,  bet tai atėmė  daug laiko iš klinikinių  studijų.  Be to, tyrimams trūko  medžiagų. Teko  mirkyti benzole  ir valyti senus pridžiūvusius stiklelius ir juos vėl naudoti.  Pasitaikė  galimybė toliau  vykdyti tyrimus, buvo gavusi ketvirtį asistentės  etato, tačiau abejojo, ar histologijos tyrimai jos pašaukimas. Tęsti mokslinį darbą  histologijos  srityje atsisakė.  Norėjo  padirbėti  gydytoja dvejus trejus metus, tada stoti į  aspirantūrą.
Penkerius  metus  dirbo  Varėnos  ligoninėje   vidaus ligų gydytoja, Vidaus ligų skyriaus vedėja,  vyriausiojo gydytojo pavaduotoja gydymo reikalams. Paskui persikėlė  į Alytų, dirbo ir dabar  dirba vidaus ligų gydytoja ir gydytoja hematologe. Nuo 1978 iki 1997 m. buvo įvairių skyrių (Priėmimo, poliklinikos Terapijos ir I vidaus ligų) vedėja. Dirbdama Alytaus apskrities ligoninėje baigė neakivaizdinę  aspirantūrą Vilniaus  valstybiniame universitete.  Apgynė medicinos  mokslų daktaro  disertaciją  tema  „Kai kurių anemijų priežastys ir išplitimas Alytaus nėščiųjų tarpe”.
Daug  metų  B. Vansevičienė  vadovavo  Alytaus  terapeutų mokslinei draugijai, rengė rajonines ir regionines konferencijas, aktyviai dalyvavo Kauno zonos  terapeutų mokslinės draugijos  veikloje. Gydytoja  skaitė  pranešimus anemijų,  mielominės  ligos diagnostikos ir gydymo, savižudybių ir kitomis temomis,  parašė straipsnių  „Sveikatos  apsaugos”, „Medicinos”  žurnaluose.
Vadovavo ir dabar vadovauja jaunų gydytojų internų, rezidentų praktiniam ir teoriniam darbui.  Buvo pradėjusi  organizuoti  geležies deficitinių  būklių profilaktinių priemonių diegimą Alytaus apskrities gyventojams, bet nepakako lėšų ir laiko.
Dr. B. Vansevičienė  viena pirmųjų konferencijose kalbėjo apie grėsmingą onkologinių  ligų plitimą, savižudybių problemą ir nepakankamą dėmesį šiam reiškiniui.
Mokslininkė  aktyviai ir kūrybingai  dalyvauja visuomeninėje  veikloje. Ji Tėvynės sąjungos, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ir literatų  klubo „Tėkmė” narė. Parašė ir išleido tris knygas: „Saulėlydžio spalvos” (2002), „Per okeaną” (2003), „Nerami  širdis” (2004).

Aldona VilkelienėAldona Vilkelienė studijavo Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje  ir  Valstybinėje  konservatorijoje, Vilniaus pedagoginiame universitete.  Ji  yra viena iš meninio neįgaliųjų ugdymo Lietuvoje pradininkių: nuo 1997 m. Alytaus muzikos mokykloje moko neįgaliuosius muzikos, 2000 m. šioje srityje apgynė disertaciją  ir 2002 m. išleido mokslinę monografiją. Savo patirtį integruojant neįgalius vaikus perteikia  šalies seminaruose, tarptautinėse konferencijose Rygoje, Tartu, Kembridže,  Paryžiuje. Metodine veikla, pedagoginės patirties sklaida, moksliniais straipsniais ir vadovėliais gerai žinoma akademinėje visuomenėje.
Nuo  2002 m. A.Vilkelienė  Vilniaus  pedagoginiame universitete dėsto specialiąją  meno pedagogiką,  vadovauja  magistrantams, doktorantams, oponuoja  ginant disertacijas,  yra kviečiama į disertacijų  gynimo tarybas. Nuo 2005 m. vadovauja  Vilniaus  pedagoginio universiteto Ryšių su visuomene skyriui.
2006 m. 28 Pietų  Lietuvos  regiono  meno  dalykų  mokytojai  Vilniaus pedagoginiame universitete apgynė magistro  tezes.  Ši mobili grupė  Alytuje buvo organizuota  socialinių mokslų (edukologija) docentės  daktarės  A. Vil- kelienės pastangomis,  o moksliniai tyrimai neįgaliųjų meninio  ugdymo, gabių vaikų socializacijos,  meno  didaktikos  temomis, vadovaujami  mokslininkės, atlikti  Alytaus, Varėnos  mokyklose. Vilkelienė koordinuoja ir tarptautinius projektus: Socrates Grundtvig „Gydančios  muzikos  gijos“ (2005–2007) ir „Dainuok,  nurimk  ir šypsokis“ (2007–2009). Tarptautiniu mastu paskleidė meninio  neįgaliųjų ugdymo idėjas ir akcentavo etninio meno terapines vertybes, subūrė iniciatyvinę grupę, kurią sudaro Italijos, Austrijos, Turkijos (vėliau tęsė Graikijos ugdymo specialistai), Lietuvos medikai,  psichologai,  Vilniaus universiteto Medicinos  fakulteto  bei Vilniaus  pedagoginio  universiteto meno  disciplinų  studentai. Inicijavo etnomuzikos terapijos taikymo  ugdymo  ir sveikatos  tikslais  su vaikais ir suaugusiaisiais, turinčiais  sveikatos sutrikimų,  tyrimus. Projektas  „Gydančios muzikos  gijos“ Europos  Sąjungos  nacionalinės agentūros Lietuvoje  buvo apdovanotas Europos  kokybės pažymėjimu.
2006 m. A. Vilkelienei  paskirta  Metų  mokytojo premija,  kurią paprastai gauna  švietimo įstaigų  mokytojai  už praktinės  veiklos nuopelnus, mokinių laimėjimus,  reikšmingiausius  darbus  pedagogikos  srityje, indėlį į  švietimo reformos  įgyvendinimą, visuomenės  demokratinės kultūros,  žmogiškųjų ir pilietinių vertybių ugdymą. Ji taip pat apdovanota Alytaus miesto savivaldybės kultūros   (2001) ir Tarptautinės mokytojų  dienos  premija (2003).
Vilkelienė yra aktyvi visuomenininkė: Lietuvos rektorių konferencijos Viešųjų ryšių komiteto, Lietuvos  aukštųjų mokyklų informacijos  draugijos, Europos   universitetų ryšių su  visuomene  tarptautinės organizacijos (EUPRIO), Lietuvos muzikų sąjungos, Lietuvos muzikų terapijos  asociacijos tarybos  narė,  nepriklausoma ekspertė prie  Švietimo ir mokslo  ministerijos ekspertų komisijos, Muzikos mokyklos tarybos, Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ tarybos narė,  asociacijos „Senoji muzika“ vadovė.
Mokslinių tyrimų sritys: specialioji meno pedagogika,  meno sociologija.

Gintas ViselgaGintas  Viselga gimė 1966 m. vasario 18 d. Simne, Alytaus rajone. Pareigos:
Vilniaus  Gedimino  technikos  universitetas, Mašinų gamybos katedros docentas  (pagrindinės),
Vilniaus  pedagoginis  universitetas, Bendrosios  technologijos katedros lektorius  (antraeilės).
Išsilavinimas ir mokslinė  biografija:
1991 m. Lietuvos žemės ūkio akademija,  Žemės  ūkio mechanizacijos fakultetas  – inžinieriaus  mechaniko kvalifikacija;
1998 m. Lietuvos žemės ūkio inžinerijos institute apginta technologijos mokslų daktaro  disertacija;
1998–1999 m. Lietuvos  žemės ūkio  inžinerijos  instituto  mokslinis
bendradarbis, 1999–2004 m. Lietuvos  žemės ūkio  inžinerijos  instituto  vyr. mokslinis bendradarbis, 1999–2000 m. Vilniaus  pedagoginio  universiteto Technologijos ir dailės pagrindų katedros vyr. asistentas, nuo 2000 m. iki dabar Vilniaus  pedagoginio universiteto Technologijos  ir dailės  pagrindų,  vėliau Techninių   disciplinų,  o dabar  Bendrosios technologijos   katedrų   lektorius,
2003–2004 m. Lietuvos  žemės  ūkio  universiteto (LŽŪU)  Mechanikos katedros lektorius, nuo  2004 m. iki dabar  Vilniaus  Gedimino  technikos universiteto Mašinų gamybos katedros docentas;
Dalyvavimas ekspertinėje veikloje recenzuojant mokslinius straipsnius, vadovavimas  ir oponavimas  magistrantų ir bakalaurantų baigiamiesiems darbams,  2 daktaro  disertacijų oponentas;
Dalyvauta  daugiau  kaip  30 mokslinių  konferencijų, iš jų per  20 užsienyje. Parengta daugiau  nei 60 mokslinių  straipsnių  šalies ir užsienio recenzuojamuose leidiniuose,  2 metodinės priemonės  aukštajai mokyklai ir 3
mokslinės rekomendacijos gamybai. Kartu su bendraautoriais gauti 2 Lietuvos patentai. 8 mokslinio tiriamojo  darbo  temų bendravykdis;
Europos   agroinžinierių   draugijos  narys,  LŽŪU Mechanikos inžinerijos mokslo krypties tarybos  disertacijoms  ginti narys.
Mokslinių  tyrimų  sritys:

  • Aplinkosauginės ir dirvosauginės  technologijos;
  • Tiltinės žemdirbystės sistemos ir jų energetiniai moduliai;
  • Bulvininkystės mechanizavimo  technika  ir technologijos. Stažuotės:
  • 1998 m. nuo kovo iki gegužės stažuotė  Varšuvos IBMER  institute

(Lenkija)  jo kvietimu.
Kalbos: lietuvių, rusų, lenkų, anglų. Pagrindiniai dėstomi  kursai:

  • Pjovimo procesai  ir  įrankiai;
  • Medžiagų mechaninės  apdirbimo  technologijos;
  • Mašinų gamybos automatizavimas;
  • Technologinės mašinos;
  • Technologinės įrangos projektavimas;
  • Naujų gaminių kūrimo  procesas;
  • Betono  ir gelžbetonio  gamybos procesų  automatizavimas ir technologiniai robotai;
  • Matavimo  sistemos aplinkosaugos  įrenginiuose;
  • Energetinės sistemos;
  • Įrenginių surinkimo  technologija;

Inžinerinė  ir kompiuterinė grafika.

Petras VytautasPetras  Vytautas  Visockas gimė 1923 m. lapkričio  22 d. Praniūnų kaime, Alytaus  rajone.  1930–1937 m. mokėsi  Simno reformuotoje šešių skyrių pradžios  mokykloje,  1937–1943 m. – Alytaus  gimnazijoje,  1945–1950 m. studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.  Stažavosi Maskvos galvos smegenų institute (1959), Medicinos mokslų akademijos (MMA) Neurologijos institute  (1959), MMA Endokrinologijos institute (1962), Prahos universiteto Nervų  ligų klinikose  (1975),  Erfurto medicinos  akademijoje   (1976). Kvalifikaciją taip pat kėlė Maskvos gydytojų tobulinimosi institute (1966, 1968, 1979, 1984, 1991), Maskvos  antrajame medicinos  institute  (1973),  Sankt Peterburgo pediatrijos  institute  (1984)  ir kt.  Suteikti  docento  (1960), profesoriaus (1968) vardai.
Dirbo:  1943–1944 m. Alytaus apskrities  sveikatos skyriaus sekretoriumi, 1944–1945 m. – Butrimonių vidurinės  mokyklos mokytoju,  1948–1951 m. – Respublikinės dantų  technikų mokyklos dėstytoju,  1950–1958 m. – Vilniaus universiteto (VU)  Nervų ir psichinių ligų katedros asistentu,  1958–1968 m. – docentu,  1967–1990 m. – katedros vedėju,  1970–1971 m. – VU  Medicinos fakulteto  dekano  pavaduotoju, 1971–1988 m. – VU  Gydytojų tobulinimosi fakulteto  dekanu,  1983–1990 m. – Lietuvos  vyriausiuoju  neurologu, 1990–1994 m. – VU Vidaus  ligų ir neurologijos  klinikos profesoriumi, 1997–2005 – Vilniaus medicinos  diagnostikos  centro  profesoriumi konsultantu.
Mokslinė  veikla: 1957 m. apgynė medicinos  mokslų daktaro  disertaciją, 1967 m. – habilituoto daktaro  disertaciją.  Išleido knygas: „Galvos  smegenų insultai”  (1975), „Išsėtinė  sklerozė”  (1976),  vadovėlį „Nervų  ligos” (su bendraautoriais, 1979, 1996), „Išsisėjančiosios sklerozės  klinika ir gydymas” (1981), „Epilepsija”  (1983), „Šeimos daktaras” (su bendraautoriais, 1994). Straipsnių „Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje”, „Medicinos enciklopedijoje”, daugelio  straipsnių  neurologijos  tema  autorius.  Išleido daugiau  kaip  200 mokslinių  darbų,  iš jų 7 metodines  rekomendacijas bei mokymo priemones, 6 sanitarinio švietimo lapelius ir brošiūras, daug populiarių straipsnių.  Jam  vadovaujant,  pirmą  kartą  Lietuvoje  išleisti šalies gydytojų neurologų  ir psichiatrų  mokslo darbai  (1964, 1965). Vadovavo  16 daktaro  ir 2 habilituoto daktaro disertacijoms, 17 klinikinių ordinatorių, recenzavo daugelį disertacijų.  Buvo daugelio  Lietuvoje  organizuotų konferencijų, simpoziumų organizatorius ir išleistų mokslinių  darbų  atsakingasis redaktorius. Žurnalų „Sveikatos  apsauga”  ir „Medicinos  teorija  ir praktika”  redakcinių kolegijų narys.
1981 m. tarptautinėje išsėtinės sklerozės  konferencijoje (Japonija) buvo išrinktas Tarptautinės išsėtinės sklerozės  federacijos  tarybos  nariu.  Į   šias pareigas perrinktas 1987 m. Londone, 1989 m. Niu Delyje Išsėtinės sklerozės draugijų  federacijos  buvo išrinktas  Tarptautinio medicinos  konsultantų komiteto,  1994 m. Tarptautinės medicinos  asociacijos nariu. Nuo 1999 m. iki šiol yra Amerikos  biografijos  instituto  patarėjas, Tiriamosios  tarybos narys.
Buvo aktyvus Vilniaus miesto neurologų  ir psichiatrų  mokslinės draugijos narys. Daug  metų  buvo šios draugijos  pirmininkas.  Rūpinosi  neurologinės pagalbos  plėtra  Lietuvoje: jo pastangomis  įkurta Nervų ligų skyrius Vilniaus universiteto Santariškių  klinikose, Neurologijos  reabilitacijos  skyrius Druskininkų „Eglės” sanatorijoje, Nervų ligų skyrius Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje. Vertinant P. V. Visocko nuopelnus neurologijos mokslui  ir praktikai,  jam suteiktas  Lietuvos  nusipelniusio  gydytojo garbės vardas,  Lietuvos  neurologų  asociacijos  garbės  nario  vardas.  Apdovanotas „Garbės ženklo” ordinu, įvairių organizacijų garbės raštais, Sveikatos apsaugos ministerijos padėkos   raštu.  Sidabro   medalį  už  laimėjimus   darbe dvidešimtajame  amžiuje  įteikė Tarptautinės biografijos  centras  (Didžioji Britanija).  Amerikos  biografijos  instituto išrinktas 2000 metų  žmogumi.
Pomėgiai  – turizmas.

Regina ŽepkaitėRegina Žepkaitė, habilituota daktarė (humanitariniai mokslai), gimė 1925 m. liepos 28 d. Alytuje.
1933–1939 m. mokėsi  Alytaus  2-ojoje pradinėje  mokykloje, 1939–1945 m. – Alytaus  valstybinėje  gimnazijoje,  1945–1947 m. studijavo  Vytauto Didžiojo  universitete,  1947–1950 m. – Vilniaus  universiteto Istorijos  ir filologijos fakultete,  1958–1961 m. – LTSR mokslų akademijos  (MA) Istorijos institute aspirantūroje.
1950–1951 m. – LTSR  istorijos instituto  jaunesnioji  mokslo darbuotoja,
1951–1956 m. – Alytaus mokytojų seminarijos  istorijos dėstytoja,  1956–1958 m. – Alytaus 4-osios vidurinės mokyklos direktorė, 1961–1965 m. – Lietuvos MA  Istorijos  instituto  jaunesnioji  mokslo  darbuotoja, 1966–1986 m. – vyresnioji  mokslo  darbuotoja, 1987–1992 m.  – vadovaujanti  mokslo darbuotoja, 1992–1994 m. – Lietuvos  istorijos  instituto  vyriausioji mokslo darbuotoja.
Apgynė  disertacijas:  istorijos  kandidato (1965),  daktaro   (1983). Monografijų „Lietuva tarptautinės politikos labirintuose” (1973), „Lietuva ir didžiosios valstybės” (1986), „Diplomatija imperializmo  tarnyboje:  Lietuvos ir Lenkijos  santykiai  1918–1939 m.” (1980),  „Vilniaus  istorijos  atkarpa” (1991),  daugiau  kaip  100 mokslinių  straipsnių autorė.  Istorijos  leidinio „Lietuvos  istorijos  metraštis”  vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja (1977–1993). Iš lenkų  kalbos išvertė pirmojo  Lenkijos  karo  atašė Lietuvoje Leono Mitkiewicziaus „Kauno  atsiminimus”  (2002), parengė  Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro  K. Škirpos atsiminimų  „Lietuvos  sutemos” komentarus, recenzavo Lietuvos Seimo nario V. Plečkaičio ir buvusio Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje J. Widackio sudarytą  dokumentų rinkinį „Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1918–1940 m.”. Knygų „Varėna istorijos kelyje” (2002), „Alytaus  istorinė  raida.  Nuo  miesto  užuomazgos iki Nepriklausomybės atgavimo XX a. pab.” (2004), „Gyvenimas atiduotas istorijai” (2006) autorė. LTSR  valstybinės  premijos  laureatė (1988).  Minint  Lietuvos   karaliaus Mindaugo  karūnavimo  jubiliejų,  apdovanota premjero A. Brazausko padėkos raštu  už  svarų  indėlį į   Lietuvos  sukakties  minėjimą  (2003).  LTSR Aukščiausiosios Tarybos komisijos Vokietijos  ir TSRS  1939 metų  sutartims ir jų pasekmėms  tirti ekspertų grupės (1989), Lietuvos ir Lenkijos derybų dėl valstybinės sutarties  Lietuvos  delegacijos  (1993–1994), Armijos  Krajovos veiklai Lietuvoje  įvertinti komisijos  (1993),  Lietuvos  istorikų draugijos, Lietuvos  reformacijos istorijos  ir kultūros  draugijos  narė.  Bendradarbiavo sudarant Lietuvos Respublikos Seimo leidyklos „Vyriausybės žinios” išleistą dokumentų rinkinį „Lietuvos  ir Lenkijos  santykiai  1917–1994” (1998).
Globotinės – Janina Bunevičiūtė-Matukonienė (g. 1944), pediatrė, Aušra Bunevičiūtė-Lazauskienė (g. 1947), Lietuvos Respublikos Seimo vertėja, Eglė Matukonytė-Potamitis (g. 1973), anglų kalbos specialistė.
Skaito paskaitas  istorijos temomis,  naują grožinę literatūrą, keliauja. Visiems linki mėgti savo tiesioginį darbą – jis įprasmina žmogaus gyvenimą.