Mokslo ąžuolas iš Maštalierių kaimo – Albinas Lugauskas

2017 rugpjūčio 19

1930-11-17 – 2017-08-09

Pozityvaus pavyzdžio galia

Teigiama, kad žmones labai uždega ir gražiems žygiams paskatina konkretūs kitų žmonių darbai ir pasiekimai. Tokį pavyzdį noriu pateikti pasidalindamas glaustu atminimu apie kuklų, tačiau išskirtinai talentingą ir kūrybingą žmogų, apie kraštietį,  kilusį iš Maštalierių kaimo, kurį drąsiai vadinčiau Lietuvos mokslo ąžuolu. Turiu omenyje šių metų rugpjūčio 11 d. Anapilin iškeliavusį habilituotą biomedicinos daktarą, profesorių, Lietuvos nusipelniusį mokslo veikėją, Lietuvos valstybinės premijos laureatą Albiną Lugauską.

Net dvylikoje Lietuvoje registruotų patentų,  vainikuojančių sudėtingų mokslinių tyrimų rezultatus, kaip  vieno iš autorių,  o dažnai ir tyrimo vadovų yra  įrašyta A.Lugausko pavardė.  Dar yra devyniolika Autorinių liudijimų apie išradimus, profesoriaus arba jo kartu  su  kolegomis padarytus dar sovietiniais laikais. Deja, šiuos Rusijos Federacijos valdžia  neleido perregistruoti Lietuvoje. Nedaug rasime Lietuvoje mokslininkų ir išradėjų, kurie galėtų deklaruoti tokį skaičių oficialių tyrimų pripažinimų ir pasididžiuoti jų panaudojimo praktikoje sėkme.

Profesorius mokslinių interesų sritys ir kryptys buvo: mikrobiologija, mikologija, toksikologija, sanitarija, biodestrukcija, medžiagotyra, biokorozija, aplinkosauga. Jo darbų rezultatų panaudojimo sfera labai plati – žemės ūkis, naftos pramonė,  aplinkosaugos sfera, polimerinės medžiagos, farmacijos pramonė,  pastatų apsauga ir kt.

Pateikiant informaciją apie tyrimus moksline kalba – A. Lugausko tiriamieji darbai buvo daugiausiai susiję su mitosporinių grybų (mikromicetų) veikla, jų biologiniais ir ekologiniais savitumais, taikomąja svarba. Tirta mikroskopinių grybų vystymosi dinamiką pašarinių augalų rizosferoje priesmėlio, priemolio ir durpyno dirvožemiuose. Domėtasi mikroskopinių grybų antagonistine veikla bei toksinėmis savybėmis, mikroorganizmų reikšme metalų korozijai. Tyrinėtos  medžio dirbinių mikromicetų sukeltas pažaidos ir kt. Specialieji tyrimų rezultatai panaudoti ir kosmoso įsisavinimo programose, už ką profesoriui 1990 m. suteiktas   S. Koroliovo medalis.

Vykdant pastarųjų dešimtmečių užsakomuosius projektus iš svarbesnių paminėtini NATO užsakymai vykdyti kartu su fizikais, kai buvo spręstos mikrobinės infekcijos patekimo iš vandens į sausumą problemos. Kartu su Kauno technologijos institutu analizuotos atliekų panaudojimo statybinėms medžiagoms problemos. Vadovauta Lietuvos Mokslo studijų fondo remiamam projektui „Mikotoksinas“. Pagal Suomijos užsakymą vykdyta atranka mikromicetų, galinčių funkcionuoti aukštos temperatūros sąlygomis. Išskirti keli aktinomicetų kamienai, kuriuos UAB „Biotcha“  panaudojo gaminant vaistinius preparatus.

Gyvenimo gairės ir pagrindiniai darbai

Albinas Lugauskas gimė 1930 m. lapkričio 17 d. Alytaus rajone Maštalierių kaime ūkininko Juozo Lugausko ir Elenos Bardzilauskaitės iš Čižikų kaimo šeimoje. Tai buvo jauniausias – aštuntasis vaikas daugiavaikėje Lugauskų šeimoje.

1949 m. baigė Alytaus 1-ąją berniukų gimnaziją (Alytaus gimnazijos 25 -oji laida).  Studijavo zootechniją Lietuvos veterinarijos akademijoje, kurios diplomą su pagyrimu gavo 1955 metais. 1958–1961 m. – Lietuvos MA Biologijos ir Botanikos instituto aspirantas. 1962 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų kandidato disertaciją. 1984 m. Ukrainos MA N. Cholodno botanikos institute apgynė biologijos mokslų daktaro disertaciją. 1986 m. – kartus su bendraautoriais įvertintas valstybine  premija. 1988 m. suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. 1989 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1996 metai nostrifikuoti profesoriaus ir habilituoto daktaro laipsniai.

Apart mokslinių tyrimų ir išradimų, ypatingas A. Lugausko indėlis rengiant darbui jaunuosius mokslininkus. Profesorius vadovavo 19 mokslų kandidato ir daktaro disertacijų parengimui, recenzavo ir oponavo daugybę mokslinių darbų. Buvo kelių autoritetingų mokslo žurnalų, leidžiamų anglų ir lietuvių kalbomis   redakcinių kolegijų nariu, Lietuvos mokslo tarybos biomedicinos mokslų nostrifikacinės komisijos pirmininku. Dalyvavo tarptautinėse mokslinėse konferencijose  ir tyrimų ekspedicijose Azerbaidžane, Armėnijoje, Estijoje, Jakutijoje, Gruzijoje, Kazachijoje, Kuboje, Latvijoje, Moldovoje, Rusijoje, Turkmėnijoje, Uzbekijoje,  Ukrainoje,    Vokietijoje, Portugalijoje, Italijoje, Čekijoje, Vengrijoje, JAV.  Dėstė Vilniaus   pedagoginiame institute ir Vilniaus universitete. Lietuvių ir užsienio kalbomis  paskelbė per 400 mokslinių straipsnių.

Darbovietės: 1961–1965 m. – Lietuvos valstybinio mokslo darbų ir naujosios technikos koordinavimo komiteto vyriausiasis specialistas. 1965–1980 m. – Lietuvos MA Botanikos instituto mokslinis sekretorius, vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1980–2004 m. – Botanikos instituto Biodestruktorių tyrimo laboratorijos vyriausiasis mokslinis bendradarbis ir vadovas. 2005–2007 m. – vyriausiasis mokslo darbuotojas. 2007 -2010 m.  – Chemijos instituto Medžiagotyros ir korozijos tyrimų skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas.

Vilniaus pedagoginiame institute dėstė mikrobiologiją, vedė praktikos darbus. Vilniaus universitete dėstė grybų fiziologiją ir citologiją. Lietuvos mikrobiologų draugijos narys, 1996–2009 m. – draugijos pirmininkas, Lietuvos alergologų draugijos narys, Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos „Gaja“ narys.  (Išsamią informaciją galite rasti Alytaus J.Kunčino viešojoje bibliotekoje leidinyje „Profesoriaus Albino Lugausko Bibliografija“).

Kaip gyvens mūsų vaikaičiai ?

Būtų galima  daug pasakoti ir apie profesoriaus visuomeninę veiklą, jo išgyvenimus dėl šalies ateities, dėl jam nepaprastai  mielo  Alytaus krašto, kurį daug kartų pasididžiuodamas rodė užsienio kolegomis, organizuodamas jiems čia  turistines apžvalgas. Tačiau lai tai primins pačio A.Lugausko spaudoje publikuotų minčių fragmentai:    „Ma­ne, kaip se­no­sios kar­tos ži­la­barz­dį at­sto­vą, la­bai jau­di­na, kaip gy­vens mū­sų vai­kai­čiai, ko­kiais mo­ra­li­niais prin­ci­pais va­do­vau­da­mie­si jie tvar­kys mū­sų kraš­tą, ar iš­lai­kys vals­ty­bin­gu­mą, tau­tiš­ku­mą, kal­bą; ar jau­sis sa­vo kraš­to šei­mi­nin­kai, ar pa­si­duos pla­čiai skan­duo­ja­mam glo­ba­li­za­ci­jos jau­kui.  Re­mian­tis di­de­le gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi no­ri­si pa­nag­ri­nė­ti, kas pri­ve­dė prie to, kad šian­dien di­de­lė da­lis žmo­nių ne­si­jau­čia ra­mūs sa­vo tė­vy­nė­je, ko­dėl mes ne­no­ri­me pa­si­ti­kė­ti sa­vo val­džia, tei­sė­sau­ga, švie­ti­mo sis­te­ma, svei­ka­tos ap­sau­ga ir ki­to­mis sis­te­mo­mis, ko­dėl mes esa­me taip su­si­skal­dę, ne­pa­kan­tūs vie­ni ki­tiems, nors, pa­gal sta­tis­ti­nius duo­me­nis, esa­me krikš­čio­nys, o ši re­li­gi­ja žo­džiais skel­bia tar­pu­sa­vio mei­lės šū­kius. Pa­svars­ty­ki­me, ar šian­die­niai vals­ty­bės val­dy­mo pa­grin­dai su­tei­kia ga­li­my­bių pa­ša­lin­ti vi­suo­me­nės su­sve­ti­mė­ji­mo prie­žas­tis ir pa­ma­ty­ti švie­sias per­spek­ty­vas to­les­nio vys­ty­mo­si ho­ri­zon­tuo­se“.  „Ar iš­liks mū­sų kai­mai, gy­ven­vie­tės? Ar to­liau kles­tės tur­čiai, augs be­tur­čių kar­tos? Iš es­mės rei­kė­tų pa­svars­ty­ti, kas da­ry­ti­na, kad šie pro­ce­sai ne­vy­tų žmo­nių iš gim­to­jo kraš­to, kad vi­sų gy­ve­ni­mas bū­tų pa­grįs­tas mo­ra­li­niais prin­ci­pais ir tei­sin­gu­mu. Čia gir­di­mas šū­kis – vi­si žmo­nės ne­ga­li bū­ti ly­gūs. Su tuo ga­li­ma su­tik­ti, bet įsta­ty­mai ir mo­ra­li­niai prin­ci­pai ren­giant juos ir vyk­dant re­for­mas vi­siems tai­ky­ti­ni vie­no­dai“ – tokią įžanga savo straipsniui „Lietuva  – kur tu eini?“,  atsiliepdamas į Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ kvietimą rašė  A. Lu­gaus­kas. Pateikęs analitinius pastebėjimus ir konkrečius siūlymus, profesorius reziumavo:  „Lie­tu­vos at­ei­tį lems kū­ry­bi­nių pro­ce­sų plėt­ra, ori­gi­na­lių ir pa­klau­sių pro­duk­tų ga­my­ba, ku­ri leis vi­suo­me­nės na­riams to­bu­lė­ti, ug­dy­ti sa­vy­je kū­ry­bi­nę ug­nį, mo­ky­tis, o ne virs­ti pa­tar­nau­jan­čia, ki­tų įgeidžius ten­ki­nan­čia pil­ka ma­se. Sie­kiant už­tik­rin­ti švie­ses­nę at­ei­tį, rei­kė­tų su­si­vie­ny­ti ir vi­so­mis iš­ga­lė­mis ug­dy­ti kū­ry­bi­nį po­ten­cia­lą, kad at­ei­ty­je gy­ve­nan­tys žmo­nės ga­lė­tų di­džiuo­tis sa­vo tau­ta, sau­go­ti ir to­bu­lin­ti sa­vo kal­bą, sa­vo kū­ry­bi­nes ga­lias, jaus­tis orūs ir iš­di­dūs sa­vo kraš­to šei­mi­nin­kai“.
(„Alytaus  naujienos“, 2012-06-06).

Neleiskime užgesti šviesos žiburėliams

„Atkovojome nepriklausomybę. Tapome laisvi. Tarsi niekas mūsų neturėtų engti. O bėgame iš tėvynės. Užgesiname žiburėlius, švietusius tautinio atgimimo metais. Uždaryta ir Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokykla. Palaipsniui ji nyksta fiziškai. Didžiulis smūgis į paširdžius suduotas iš moralinės pusės. Nerandame galimybių to sustabdyti, trypiame tuos idealus, kurie sudaro mūsų tautiškumo, tolesnio išgyvenimo ir saugos nuo visuotinės globalizacijos pagrindus.

Laurynas  Radziukynas paliko realų pavyzdį būsimoms kartoms, kaip galima mylėti gimtąjį kraštą ir esant toli nuo jo. Gimtinė, matyt, yra žmogaus materialaus ir ekonominio pasaulio dalis, lydinti visą sąmoningos egzistencijos laikotarpį. Tenka pripažinti, kad kiekvienas, nublokštas į sunkiai suvokiamus likimo tolius nuo tėvynės, nuolat prisimena ją, ilgisi ir svajoja į ją sugrįžti. Tai suteikia jėgų, padeda iškęsti gana kritiškas, kartais gana ekstremalias situacijas ir neprarasti žmoniškumo, sustabarėti, pamiršti, kas esi.

Tai pavyzdys mūsų laikų broliams, masiškai vykstantiems ieškoti geresnio gyvenimo į kitus kraštus. Todėl negesinkime juose šio brangaus žiburėlio, o paverskime jį didžiule dvasine vertybe ir palikime ateinančioms kartoms. Tegul nepakartojamo tėvynės gamtos grožio ir tėvynainių sukurtų dvasinių turtų prisipildo išvykstančiųjų širdys ir visą gyvenimą plazda noru grįžti į gimtuosius namus“
(„Alytaus naujienos“,  2015-06-09 ).

Profesorius  2015-06-12   Alytaus rajono savivaldybėje organizuotoje konferencijoje dėl Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklos  pateikė daug pasiūlymų, kokia veikla galėtų būti organizuojama mokykloje, jai tampant patraukliu ir lankytinu kultūros paveldo objektu- edukaciniu centru ir paskatinant vietos gyventojų užimtumą.   Šiuo krašto kultūros paveldo objekto ateitis jam labai rūpėjo:  „Brangus žingeidus Lietuvi! Pakliuvus į Dainavos sostinę Alytų, kviesčiau pabuvoti Kurnėnų mokyklos edukaciniame-turistiniame centre. Kodėl ? Visų pirma, kad sau ir kitiems atsakytumei į klausimą:

„Kas paskatino išeivį, inžinierių, užsienyje baigusį aukštuosius mokslus, sukūrusį šeimą, išleidusį į mokslus du sūnus, sukaupusį savo darbu tam tikras santaupas, atsisakyti jų ir grįžus į gimtąjį kraštą skirti jas žmonių švietimui, moralinių ir kultūrinių vertybių ugdymui?“

Neskubėk atsakyti. Atsakysi po to, kai pabuvosi šiame centre, pajusi šio krašto žmonių dzūkišką dvasią, jusi kas padėjo pagrindus tokiam samprotavimui ir atsidavimui“.  Tokiu simboliniu kreipimusi į potencialius ateities turistus prasideda išsamūs profesoriaus pasvarstymai ir konkretūs pasiūlymai pateikti rajono vadovams ir visuomenei. Tačiau autorius nesusireikšmina ir kukliai pareiškia: „Čia tik vieno žmogaus samprotavimai, fantazijų realizavimo galimybes, o  jų yra daug“
(„Alytaus naujienos“, 2016-10-04).

Gaila, kad prireikė tiek daug  sutelktų visuomenės pastangų, nereikalingų konfliktų ir naujo atsakingesnio rajono vadovų požiūrio, kad kilnios  idėjos dėl krašto pasididžiavimu turinčio tapti objekto pradėtų palaipsniui materializuotis.

Profesorius daug dėmesio ir pagarbos skyrė savo krašto žmonių pasiekimų atminties ir gyvenimo pavyzdžių atgavai. Štai turistinio maršruto projekte, apart dailininko  Antano Žmuidzinavičiaus muziejaus, Aniškio dvaro, Žuvinto rezervato ir kitų žymių krašto vietų mini daug Maštalierių ir aplinkinių kaimų žmonių, džiaugiasi jų darbais  ir nori, kad jie būtų žinomi ir viešinami.

Post scriptum         

Dar spėjau profesoriui perduoti žinią, kad šeštadieniais jau atvertos Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklos durys, kad kaskart čia gausu lankytojų, kad rajono vadovai deda aktyvias pastangas gauti lėšų jos restauravimui. Manau, tai buvo svarbi žinia Išeinančiajam ir didelis moralinis įsipareigojimas mums – esantiems.

Nuolatinio aktyvaus Alytaus mokslininkų draugijos renginių dalyvio, iškilaus mokslininko ir kartu labai nuoširdaus ir pilietiško kraštiečio atminimas ir jo gyvenimo pavyzdys lieka „Vizija“ narių ir visų pažinojusių prof. hab. dr. Albiną Lugauską atmintyje.

dr. Kazimieras Sventickas