Sunku rašyti būtuoju laiku…

Sunku susitaikyti su mintimi, kad apie šią neeilinę asmenybę tenka rašyti būtuoju laiku. Netekome žmogiškai šilto, artimo visiems jį pažinojusiems daktaro doc. Kazimiero Sventicko. Likome daug vienišesni, daug skurdesni, daug labiau pažeidžiami. Žinia, kad jo nebėra, sukrėtė. Ilgai nepaleido skausmas ir netikėtai užgriuvusi netektis.

Šiandien mąstau, kad nespėjau Kazimierui pasakyti gerų žodžių,kuriuos norėjau ir daug kartų galėjau pasakyti. Atrodė, dar suspėsiu, bus progų ir tinkamo laiko. Nespėjau padėkoti, kai tas nepaprastas žmogus buvo šalia. Tikras, nesuvaidintas.

Gerbiamas Kazimierai, žinojau, kad esi jautrus, sąžiningas, atsakingas Lietuvos pilietis, atviras žmogus. Gyvenai vadovaudamasis tikromis vertybėmis, nemeluodamas, tvirtai laikydamasis duoto žodžio.

Žinau, kaip nelengva Tau buvo matyti nykstantį Punios šilą, griūvančią Kurnėnų mokyklą Alytaus rajone. Jautriai visa širdimi reaguodavai į Lietuvos skaudulius. Visą save pašvęsdamas visuomenės aktualių problemų analizei, atiduodamas emocines ir proto, fizines ir dvasines galias jų sprendimui. Visu savimi atsiduodavai sumanymams, netaupydavai savęs, nepasilikdamas atsargai sau nieko.

Pirmą kartą likimas mus suvedė prieš daugelį metų, kai kūrėme Alytaus krašto mokslininkų draugiją „Vizija“, o vėliau susitikdavome vis dažniau. Buvai puikus draugas, mokėjai gerbti ir vertinti kitų žmonių darbą. Pristatydamas visuomenei mano knygas, jautriai pasverdavai kiekvieną žodį. Tu sugebėjai aristokratiškai ramiai, apibendrintai perteikti knygos esmę. Vos prieš tris mėnesius, pristatant paskutinę mano knygą, skirtą Simno bažnyčios 500 metų sukakčiai, teigei: „Tai Sizifo darbas iš daugybės šaltinių atrasti, atrinkti, sukaupti ir susisteminti daugybę su Simno istorija susijusių dokumentų, aprašymų, turėti kantrybės atkurti daugybės kunigų biografines detales…“.
Retas gali taip nuoširdžiai, draugiškai kalbėti apie kolegas, tai sugeba tik aukštos kultūros žmogus. Tokį Tave pažinojau ir esu dėkingas.

Tavo įžvalgos ir nuomonė visada man buvo svarbios. Pasitikėjau tavimi. Pats būdamas kuriantis ir rašantis žmogus, sugebėjai pagirti, paskatinti kūrybai. Saugau Tavo paskutinės kalbos rankraštį. Tai ne tik mano knygos įvertinimas. Tai lyg Tavo gyvenimo credo: „Regis, kad ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos valstybės išlikimas labai priklausys nuo to, kiek mes visi būsime tvirti savo tautos dvasia, kiek mes gerbsime, sugebėsime saugoti pareigą, tikėjimą ir moralines vertybes“. Šiandien tai skamba lyg testamentas mums visiems.

Esi tikras savo Tėvynės Lietuvos patriotas, gimtojo krašto sūnus, žmonėms paskyręs Dievo dovanotą talentą ir begalinį darbštumą, rodęs pareigos ir atsakomybės pavyzdį. Visada prisiminsime Tave, skleidusį šviesą, ramybę ir šilumą, pagarbą šalia esančiam, gebantį išsaugoti geranoriškumą ir dvasinę pusiausvyrą, darbštų ir talentingą. Amžinai būsime Tau dėkingi už paliktą didelį turtą – meilę gyvenimui, tarnystę Dievui ir Tėvynei, pagarbą tautinėms vertybėms ir žmonėms, kurią dalinai, kaip duoną.

Arvydas Šeškevičius

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius
Alytaus krašto draugijos „Vizija“ narys
2020 m. gruodžio 24 d.

Kurnėnų mokykloje, kelyje dėl jos atkūrimo